N. dirbtuvėj pats tyliausias
Buvo Tadas Nenuklausė.
Dirbo darbą vis užgulęs
Toks suvargęs, toks vientulis.
Dirbt ne ką jis sugebėjo,
Tik lentas obliuot mokėjo.
Su draugais veik nekalbėjo,
Nes bent kiek neprigirdėjo.
Užtat juokdariai vaikinai
Nenuklausė jį vadino.
Kartais net juokavo tūlas,
Kad jam dingęs vienas šulas.
Bet jisai dėl to nepyko,
Tik obliavo sau iš tyko.
Taip ramiai jam dienos ėjo,
Kol kažkas jį pastebėjo,
Kol jis buvo nužiūrėtas
Kaip žmogus klusnus ir lėtas.
Ir štai pakvietė mūs Tadą
Pas enkavedistų vadą.
Pakviestajam dreba kūnas:
Čia jau bus koks nors perkūnas!
Bet ką veiks? Nueina Tadas.
Pasitinka jį pats vadas
Solovuško Timofiejus,
Liaudies baubas pagarsėjęs,
Iš Maskvos komandiruotas,
Visas baisiai medaliuotas.
Ima Tadą klausinėti,
Kas dirbtuvėje girdėti,
Ką ten liaudies priešai veikia,
Galbūt partiją jie keikia,
Kam tenai iš darbininkų
Rusiška valdžia netinka.
Tadas teisintis mėgina,
Kad jis nieko čia nežino,
Kad jis nieko nenuklausęs,
Nes esą jam silpnos ausys,
Kad jis nieko nesupranta,
Tik uoliai obliuoja lentą,
Žiūri tik uždirbti duoną,
Išmaitint vaikus ir žmoną.
Nemanyk, kad aš toks glušas! –
Ima šaukt įdūkęs rusas:
Viskas aiškiai čia matyti:
Tu nenori man sakyti!
Tu nenori, kvailas jauti,
Tėvui Stalinui tarnauti!
Tadas dreba, Tadas bąla,
Lyg nujausdamas sau galą,
Ir vėl teisintis mėgina,
Kad jis nieko čia nežino.
Solovuško ima siusti,
Ima net iš pykčio dusti,
Ima Tadą baisiai plūsti,
Tadą laužyti ir mušti.
Solovuško spiegia, gieda,
Perlai jam nuo lūpų rieda:
– Svoloč! Sukinsyn! Sobaka! ...! ...! ...!
Ir vis Tadą muša, plaka...
Atsipūsti kiek sustoja,
Atsikvėpęs ir vėl tvoja.
Vargšas Tadas net sutino,
Bet nežino ir nežino...
Tačiau baigės jėgos ruso,
Jis bemušdamas užduso.
Mato, kad iš Nenusiklausės
Šiandien nieko neišgausiąs.
Tada paima jis blanką,
Bruka Tadui jį į ranką,
Nori parašą išgauti,
Kad tas pažada tarnauti.
Veltui bruka draugas vadas,
Nesutinka, ginas Tadas:
Niekur kištis aš nenoriu...
Galbūt rasis savanorių?..
Jei nenori, gyvas pūsi!
Tadą įmeta į rūsį.
Sėdi rūsy vargšas Tadas,
O enkavedistų vadas
Pas save kasdien jį šaukia
Ir tą pačią giesmę traukia.
Vieną kartą, antrą, trečią...
Ir kaskart į kailį krečia.
Sunkiai dirba pareigūnas,
Sunkiai kenčia Tado kūnas:
Gelia kaulai, maunas kailis...
Iš skausmų beveik jau gailis
Mūsų Tadas Nenuklausė,
Kad jis nieko nenuklausė.
Taip praeina dienos kelios,
Nebeiškenčia žmogelis,
Mąsto: Nėr kas bedaryti...
Reiks gal kiek pasiklausyti...
Kam vienam man skausmas šitas?
Lai pakenčia kiek ir kitas...
Pats to popieriaus paprašo,
Pažada ir pasirašo.
Kyla ūpas draugui vadui
Ir jis šitaip kalba Tadui:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką satyra „Tadas Nenuklausė – liaudies priešas“ parodo apie sovietinę sistemą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.
Rašiniui: ValdžiaSatyraLaisvė
2. Kodėl dirbtuvės vaikinai Tadą praminė Nenuklause?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.