Pas save kasdien jį šaukia
Ir tą pačią giesmę traukia.
Vieną kartą, antrą, trečią...
Ir kaskart į kailį krečia.
Sunkiai dirba pareigūnas,
Sunkiai kenčia Tado kūnas:
Gelia kaulai, maunas kailis...
Iš skausmų beveik jau gailis
Mūsų Tadas Nenuklausė,
Kad jis nieko nenuklausė.
Taip praeina dienos kelios,
Nebeiškenčia žmogelis,
Mąsto: Nėr kas bedaryti...
Reiks gal kiek pasiklausyti...
Kam vienam man skausmas šitas?
Lai pakenčia kiek ir kitas...
Pats to popieriaus paprašo,
Pažada ir pasirašo.
Kyla ūpas draugui vadui
Ir jis šitaip kalba Tadui:
– Partija tau teikia garbę
Eiti pareigą šią svarbią.
Tu, šį reikalą supratęs,
Tik klausyk ausis pastatęs!
Kas kad neprigirdi draugas, –
Juk tokių mažiau ir saugos.
Visai kurčias apsimeski
Ir spąstus tik priešui spęski!
Ką nugirsi, ką suosi,
Tuoj mum pranešimą duosi!
Grįžta Tadas į dirbtuvę,
Klausia jį draugai, kur buvęs.
Bet jis, kurčiu apsimetęs,
Žiūri tik akis pastatęs,
Tartum nieko nesupranta,
Ir tiktai obliuoja lentą.
Bet nužiūri vienas kitas,
Kad gerai jis apdaužytas.
Šnabždasi draugai dirbtuvės:
– Šitas buvo jau pakliuvęs!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką satyra „Tadas Nenuklausė – liaudies priešas“ parodo apie sovietinę sistemą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.
Rašiniui: ValdžiaSatyraLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.