Šarvo žvynas ant manęs nešvyti
Ir nekabo kardas prie juosmens.
Mano rankoj tik lazda piemens
Ir svaidyklė akmenim svaidyti.
Kalnuose palikęs savo bandą,
Į stovyklą karo ateinu,
Nes tenai, ganyklose kalnų,
Aš girdėjau tą gėdingą gandą,
Kad visoj tautoj jau nėr kas gina
Vardą vieno iš visų dievų,
Kurs, sukūręs mus kvapu savu,
Šviest mum siunčia saulę ir sietyną.
Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus
Geležis, įkaitus raudonai:
Tik dėl Jo širdis taip mirtinai
Tegalėjo būti įsižeidus.
Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!
Nors žinau: ranka man per silpna...
Bet lyg žaibo žvilganti liepsna
Dega pyktis sielos įžeistosios!
Miesto mūrus persmeigti įstengia
Tavo rankoj geležis baisi.
Tu į kalną panašus esi,
Kurį žvynas metalinis dengia.
Bet kaip baisią tu turėtum galią,
Nepabūgsiu jos aš niekados,
Nes vis viena mirčiau iš gėdos,
Jeigu lenkčiau Jo šmeižikui kelią.
O Jehova, stiprink ranką kario,
Kurs galingas vien Tavu vardu!
Pulki, prieše, ietim ir kardu,
Denkis skydu, tartum vartais vario!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir išdidęs milžinas pakilo,
Saulėj šarvais žerdamas ugnis.
Ir stambus it skydas smilkinys
Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo.
1951
Laukinių rožių šlamesys
Laukinių rožių šlamesys
Pabudino mane iš miego.
Virpėjo aukso debesis
Ties amžina viršūne sniego.
Laukinių rožių vainiku
Aš savo galvą padabinęs,
Kopiau aukštyn staigiu taku,
Kur virpa debesis auksinis.
Ir degė rožės raudonai,
Kai pasiekiau viršūnę kalno,
Ir kloniuos miestai milžinai
Atrodė kaip žaislai ant delno.
Kristalai ant aštrių klinčių
Žėrėjo tartum lobių skrynia.
Lengvai plazdėjo ant pečių
Man skraistė debesies auksinė.
Jutau: nuo rožių dygulių
Kakta iš lėto kraujas teka.
Ir pažvelgiau žvilgsniu tyliu
Į savo nueitąjį taką:
Ten nuo pat kalno apačios,
Kur aukštin mano kelias kėlės,
Lig pat viršūnės išdidžios
Snieguos žėrėjo kraujo gėlės.
1946
Rudenio lygumose
Sėdėjau vieną kartą lygumoj tarp žibančių ražienų,
Tirštai apkibusių voratinkliais baltais.
Po aukštu rudenio dangum jaučiaus be galo vienas.
Mačiau, kaip gervės išskrenda lėtai mojuodamos sparnais.
Miškai aplink, tartum bronzinės salos,
Spindėjo tolumoj pro mėlynus ūkus,
O saulė, vakarop palinkus ir nubalus,
Nužėrė auksu mirštančius laukus.
Tyla liūdna. Tyla gili be galo.
Tyla bekraštė rudenio rimties.
Ir jos alsavimas, toks šaltas kaip metalas,
Į mane dvelkė nuojauta mirties.
Tan nujautiman grimzdamas, iš lėto
Aš paskendau svajonėj ir sapne
Ir, rodos, pamačiau gracingą siluetą
Tuščiais laukais ateinant į mane.
Auksinių lapų spindinti karūna
Ant jo karališkos galvos,
Ir purpurinė skraistė dengia liekną kūną,
O smilkiny žėruoja spindesys šarmos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Dovydas, žinodamas, kad jo ranka per silpna, vis tiek stoja prieš milžiną?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dovydas išgirdo gėdingą gandą, kad „visoj tautoj jau nėr kas gina“ Dievo vardo. Gėda jam tokia skaudi, lyg veidą liestų įkaitusi geležis. Jis pripažįsta, kad jo ranka per silpna, bet sako, kad vis tiek mirtų iš gėdos, jei užleistų kelią Dievo šmeižikui. Jo jėga yra tikėjimas: „O Jehova, stiprink ranką kario, / Kurs galingas vien Tavu vardu!“ Pabaigoje vienas svaidyklės smūgis nugali milžiną.
Rašiniui: TikėjimasLaisvėIšdidumas
2. Ką kalbantysis pamato, pasiekęs kalno viršūnę ir pažvelgęs atgal?
Rašiniui: IšdidumasLaisvė
3. Kodėl eilėraštyje „Rudenio lygumose“ kalbantysis Rudenį vadina tikru broliu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ruduo žino, kad jo laikas baigiasi, bet sako: „stoviu išdidus aš prieš likimą“, ir paskutines dienas puošia kaip šventę. Metų laikai eina ratu, „Be galo, be pradžios“, o kalbančiojo metai praskamba „Taip greitai, kaip viena diena“, jo smilkiniai jau ima šarmoti. Jį dvelkia „nuojauta mirties“, todėl Ruduo jam artimas: „laukiam mes likimo to paties“. Abu puošia dienas, netekusias vilties, ir kalbantysis dega ekstazėje, kaip saulėje dega gelstantys miškai.
Rašiniui: GamtaMirtisIšdidumas
4. Kur Dovydas išgirdo gėdingą gandą, kad niekas negina Dievo vardo?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.