– Kas tu esi? – paklausiau sužavėtas
Jo veido ir jo skraistės skaistumu.
– Esu Ruduo. Auksinis ir saulėtas.
Esu karalius šitų lygumų.
Aš įsakiau miškams margai pražysti,
Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.
Todėl šiandieną mano karalystėj
Taip liūdna ir gražu.
Beržai nusvirusiom šakom, tartum ugnies fontanai
Sustingę, šviečia vidury laukų.
Ir lapai krisdami, tartum margi drugiai, plevena
Ir kilimus nuaudžia ant takų.
Lengvi ūkai, akiratį aptraukę,
Dūluoja tolumoj kaip melsvas ilgesys,
Ir vienišą rudens keleivį traukia
Pakilt ir eit jau į kitas šalis.
O taip! Aš išpuošiau laukus šitai didžiulei šventei,
Nes laikas baigias man.
Vos keletas dienų beliko čia gyventi,
Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.
Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:
Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir jis nuėjo eisena ritminga
Per auksu žibančius laukus, tačiau,
Betolstant skraistei jo spalvingai,
Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.
Man rodės, iš kraštų šiaurinių
Ateina šiton lygumon Žiema,
Paviršium ežerų stiklinių,
Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.
Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,
Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu,
Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys
Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.
O paskui ją – su kvepiančiais vainikais
Pavasarį ateinantį jaučiu.
Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,
Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.
Vėliau matau aš Vasaros grįžimą:
Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai.
Laukuos prasideda tykus brendimas.
Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.
O Vasara, stebėdama gamtos nokimą,
Sutingus ilsis laukuose, brunetė ir nuoga,
Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima,
Jinai pasikelia staiga
Ir, tardama sudie, liūdnai ranka pamoja
Ir traukia į pietus tolyn,
Nes blizga Rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,
Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir taip jie visados praeina,
Viens kitą vydami.
Ir žėri sniegas. Skamba paukščių dainos.
Ir dūžta vaisiai, žemėn krisdami.
Be galo, be pradžios jų kelias,
Jų eisena čia amžina.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Rudenio lygumose“ kalbantysis Rudenį vadina tikru broliu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ruduo žino, kad jo laikas baigiasi, bet sako: „stoviu išdidus aš prieš likimą“, ir paskutines dienas puošia kaip šventę. Metų laikai eina ratu, „Be galo, be pradžios“, o kalbančiojo metai praskamba „Taip greitai, kaip viena diena“, jo smilkiniai jau ima šarmoti. Jį dvelkia „nuojauta mirties“, todėl Ruduo jam artimas: „laukiam mes likimo to paties“. Abu puošia dienas, netekusias vilties, ir kalbantysis dega ekstazėje, kaip saulėje dega gelstantys miškai.
Rašiniui: GamtaMirtisIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.