III dalis

23 psl.

Kad Vakanalijus Vziatkovičius aukas, pašvenčiamas viršininkui, laikė per dalyką teisingą, gali paaiškint šitas atsitikimas. Važinėdamas atsilankyt pas dvarponius, pateko pas baroną K., labai turtingą vokietį, kurio sūnus buvo prisirašęs prie Vokietijos. Mirus jaunesniajam sūnui ir neturint kam palikt turtų, K. norėjo vyresnįjį sūnų prirašyt atgal prie Maskolijos. Žinodamas, kad viršininkas tam reikalui gali būt parankus, tyčia taikėsi jį priimt ir gražiai pavaišint. Savo dvaruose K. prilaikė veislę arklių lenktynėms ir pats mėgdavo jodyt raitas. Užmanė visiems svečiams pajodyt. Kruglodurovui labai patiko paskirtas jam arklys, da labiau beveik už Kuznickio mašiną, ir tiesiog pasakė šeimininkui, kad jį siųstų namon ne karietoje, o tik raitą.

– Gerai, – atsakė K., – galėsi tamista jot. Leisiu sykiu vieną žmogų, tai parves atgal arklį.

– Be reikalo man adjutantas, parjosiu vienas. Šeimininkui buvo nesmagu ką nors daugiau sakyt, ir sutiko leist viršininką vieną, tikėdamas, kad arklį pats atsiųs. Nė į galvą neatėjo, kad galėtų atsitikt kitaip. Kruglodurovas išjojo. Pereina kelios dienos, nedėlia, antra – arklio nėra. Ant galo per oficialistą, tyčia nusiųstą į Naupilę, K. primena viršininkui arklį. O viršininkas anė gero.

– Primink, – sako, – savo ponui, kad jo sūnus reikia perkelt į mūs pusę.

Ant to ir pasibaigė. Arklys liko viršininkui. Paskiau pats Vakanalijus Vziatkovičius girdavosi, kokiu būdu įgijo gerą arklį, nieko nė neslėpdamas.

III

24 psl.

Atlikęs „administratyvišką susipažinimą“ su paviečiu, ilsėjosi Kruglodurovas namieje ramus ir linksmas. Kaip troško pasigirt tuo „susipažinimu“ Matvejevui! Tik tas beveik nuo laiko pirmosios su Kruglodurovu lekcijos buvo išvažiavęs į gubernijos miestą su reikalais savo bylos ir da buvo nesugrįžęs. Mūs viršminkas kasdien eidavo į paviečio kanceliariją pasirašyt ant popierų, o atlikusį laiką visiškai pašventė, kaipo pridera, reikalams savo šeimynos ir draugijos gyvenimui, pažymindamas jį neišpasakytu užsivertimu naikinime degtinės ar tai svečiuose, ar tai pas save kitus vaišinant. Taip tęsėsi gana ilgai. Jau suspėjo beveik visi vaitai su raštininkais atsilankyt, parodydami gerbimą savo vyriausybės, jau Pstrumskienė net porą kartų atsilankė su mažmožiais, jau atsirado keletas naujų reikalų su žydeliais... tik Galagaudžių valsčiaus vyriausybė nepasirodė. Tas dalykas užpykino Kruglodurovą. Įsakė tuojau Galagaudžių vaitui stot tą ir tą dieną pas viršininką. Vaitas stojo.

– Ar tu užmiršai kad yra paviečio viršininkas?

– Ne, pons viršininke, neužmiršau, – atsakė vaitas, nieko nenumanydamas, ko nuo jo reikalauja. – Ir mūs kanceliarijoje, rodos, viskas rasta tvarkoje...

– Ne tai! – riktelėjo viršininkas ir nežinojo ką toliau sakyt. – Ant kelintos aš tau įsakiau stot? – užklausė pamąstęs.

– Ant dešimtos, pons viršininke.

– O dabar pusiau vienuolikta! Ką?

– Kelias labai šlapias... – pradėjo teisintis vaitas, bet viršininkas nedavė jam užbaigt.

– Aš tave, šuns vaike, patupdysiu ant kokios nedėlios kitos, tai žinosi, kad yra pavietyje viršininkas! Pašol von! Važiuok ir žiūrėk!

25 psl.

Vaitelis išvažiavo, jau numanydamas viršininko norus. Galagaudžių vaitas tarnavo jau keletą metų ir spėjo pravaitaut gyvatą, nes turėjo pilnai išlavintą vaitų ypatybę: be peklinės nė guldavo, nė keldavo. Da prie senojo viršininko galėjo paaukaut savo algą, kadangi ant degtinės išteko iš namų, o dabar liko tik viena alga, kurios netekęs neturėtų už ką gert. Dėl to gi nesirodė viršininkui, tikėdamas užslėpt nuo jo savo algą. Pasirodė, kad apsigavo. Čia gąsdina viršininkas, o čia nesinori prastot vaitystės.

– Ką čia daryt? – klausiasi savo raštininko. – Reiktų pakišt viršininkui, visi taip daro, o nėra pinigų. Ką daryt?

– Žinai ką? – tarė gudrus raštininkas, – Paimk iš valsčiaus kasos. Iki tą dalyką kas patirs, tai pereis daug laiko, da galima bus į kasą sugrąžint. O jeigu, Dieve mylėk, patirtų, tai žinosime, kaip teisintis – nebijok!

– Gerai tu sakai, – pritarė vaitas.

Kasoje buvo tuo žygiu penki šimtai rublių. Paėmė iš to viršininkui šimtą.

– Na, o man už gerą rodą ir... tylėjimą tai nieko? nors penkiasdešimts duok! – atsiliepė raštininkas.

– Imk, tegul tave galas! – pasakė vaitas, o valandėlę patylėjęs, sušuko: – Kad tau penkiasdešimts, tai ir man penkiasdešimts! Juk aš viską darau ir už viską turėsiu atsakyt, ar ne?

– Imk ir tu!

– Na, jeigu taip, tai pridėkime da ir viršininkui penkiasdešimts!

– Pridėkime, – sutiko raštininkas.

Vaitas į kelias dienas atsilankė pas Kruglodurovą.

Sukako tiktai tiek laiko, kad vaitas spėjo pragert anuos penkiasdešimts rublių, ir vėl atsilankė pas viršininką su kitais 150 rublių.

Viršininkas net nusistebėjo, bet priėmė auką, visai neprijausdamas, kokia ji bus jam karti netolimoje ateityje.

26 psl.

Tuo tarpu atvažiavo į Naupilę apyrubės sūdas ant Matvejevo bylos. Matvejevas už visokias aukas, renkamas iš paviečio, o ypač už liuosavimą vyrų nuo kariumenės, tapo išsiųstas su bendrais į Siberiją. Kruglodurovas su atida klausė tos bylos, kuri paliko ant jo didį įspūdį ir beveik iš pamatų išgriovė ikšiolinę jo filosofiją.

– Tai viršininko padėjimas ne toks tvirtas, jeigu jį taip lengvai pasiekia tiesa, – protavo dabar Vakanalijus Vziatkovičius. – Tai aukų negalima imt be peržengimo tiesų... tai „imt“ dalykas gana slidus... O jau aš esmi ėmęs, ir, tiesai patyrus, būt man striuka... Pasirodo, kad aš pavietyje ne dievas, jeigu gali mane iš paviečio net į Siberiją išgabent... Juk aš dabar rankose tų visų, kurie man pakišo, jie galėtų mane apskųst, ir... lik sveiks! Dabar aš visų tarnas, o ne dievas!.. Bet ką čia daryt toliau? Neimt? Neimt negaliu: prie to pripratau, ir be to man neištektų... O kad ir neimčiau jau, tai gali mane nubaust vis tiek už tai, ką ėmiau... Ar imsi, ar neimsi, jau dabar ta pati... Imsiu! Imsiu, tuščia jų! Tik ta tiesa... ko ji reikalauja nuo viršininkų?.. ko ji prie viršininkų kimba?.. Imsiu!

Šitaip nusprendęs, nuėjo į parubežinį Prūsų miestelį šalia Naupilės, nusipirko stuopą spirito ir, persigabenęs tą kontrabandą per rubežių, grįžo per savo sostapilės rinką namo.

– Kaip nuo tos tiesos atsigint? – manė.– Argi ji neduoda išbėgt?

Staiga sustojo lyg ką atsiminęs, išsitraukė bonką spirito ir, kratydamas su ja aukščiau galvos, linksmai sušuko:

– O čia tiesa? ką? tiesa? čia tiesa?

27 psl.

Vėl įsidėjo bonką į kišenių ir nuėjo kur kas smarkesniu žingsniu. Vakanalijus Vziatkovičius išrišo mat didį klausimą: jeigu jis galėjo priešais tiesą parsinešt iš Prūsų stuopą spirito, kontrabandą, ir už tai nieko nebus, tai galima priešais tą pat tiesą imt ir kitokią kontrabandą, tik atsargiai, ir taipgi nieko nebus. Susiramino ir da sykį atkartojo ant drąsos: „Imsiu“.

Pasitaikė neužilgo geras šaltinis. Tuomet žmonės labai bėgo į Braziliją. Vyriausybė turėjo net įsakyt paviečių viršininkams prižiūrėt savo gyventojus ir parubežiuose gaudyt bėgančius. Kruglodurovas, gyvendamas parubežyje, sugaudavo partiją beveik kasdien. Žydai, partijų vadai, nenorėdami nustot savo pelno ir da patekt į kalinį, pasiūlė Kruglodurovui po keletą rublių už kiekvieną emigrantą. Sutiko, ir, kol bėgo žmonės, buvo ir viršininkui gerai, ir žydams neblogai.

28 psl.

Kruglodurovui pasisekė atleist širdį, t. y. nubaust kunigus, ant kurių da vis griežė dantį. Žydpilėje numirė prabaščius, visų mylimas žmogus. Ant palaidojimo suvažiavo iš aplinkinių parapijų kunigai visai nesiklausę viršininko. O gubernatoriaus buvo uždrausta išvažiuot kunigams į svetimą parapiją be paso nuo viršininko. Vakanalijus Vziatkovičius pasinaudojo iš to ir suskundė visus tuos kunigus. Žinoma, visiems užrašyta tapo koros nuo 25 iki 75 rublių. Šitame atsitikime kunigams buvo labai lengva išsiteisint ir išsivaduot nuo mokesčio. Juk išgavimas nuo viršininko paso, imant visą formališką kelią, ypač toliau nuo Naupilės gyvenantiems kunigams, reikalauja į dvi nedėlias laiko, o juk su palaidojimu tiek laukt negalima. Tai fiziška teisinimo pusė. Iš doriškos gi pusės palaidojimas, paskutinis patarnavimas savo draugui, tai toks išskiriamas iš kitų atsitikimas, kuris pro visus, nors ir gubernatoriaus valdžios vagučius, liuosai praeina. Taip buvo ir sutarta: teisintis ir pinigų nemokėt. Viršininkas užtaiso tada licitaciją, ketindamas išparduot kunigų daiktus. Kunigai sutarė laikytis, pasiduodami licitacijai, ir teisintis, kad ir kasžin prieš ką. Būtų išlaimėję ir garbę savo prilaikę, nes ir vyriausybė pati susiprato, kad be reikalo šiuo žygiu kunigus baudžia. Tik atsirado renegatas, vienas iš turtingiausių kunigų, Šelaukbūdžio prabaščius, ir viską sudarkė. Pabūgęs, kad kartais vyriausybė neatimtų taip derlingą parapiją arba nekenktų, jeigu bažnyčios valdžia norėtų paskirt į pralotus, pats patylomis užmokėjo savo korą. Tada jau vyriausybei būtų buvę negražu, jeigu būtų atleidusi kunigams, kurie patys nepasitiki ant savo nekaltybės. Prabaščiai nedavė savo pažadėtų daiktų ant licitacijos, turėdami iš ko užmokėt, o keleto varguolių vikarijušų pardavė paskutines kėdes.

29 psl.

Pasisekus nubaust „aukso kiaules“, kaip pats sakydavo, Vakanalijus Vziatkovičius užsimanė nubaust ir Žydpilės burmistrą, ant kurio taipgi pyko. Patyrė, kad, pirmąkart atlankant Žydpilę, burmistras ne viską pasakė apie „įvestą tvarką“ ir užslėpė daug pašalinio uždarbio, o iš to, ką pasakė, tai didesnę dalį sau pasiliko. Bet kaip pabaust? Tiesiog negalima juk primint. Įsako burmistrui stot prieš savo veidą.

Ar tamista turi kalendorių? – klausia atvažiavusio burmistro.

– Turiu.

– Ar tamista užtėmijai ten Naujus metus?

– Užtėmijau, – atsako burmistras nesusiprotėdamas.

– Dėl ko tamista neatvažiavai mane pasveikint? Juk žinai, kaip tai eina: pavietis sveikina viršininką, viršininkas tuoj raportuoja gubernatoriui, gubernatorius toliau, ir tokiu būdu eina iki ciecoriaus. Ciecorius iš to mato, kad jo priklausantiejie myli savo vyriausybę, t. y., kad vsio blagopolučno, ir siunčia padėkavojimą žemyn iki paviečio viršininko. Supranti tamista, kaip tai... Taigi ant kito sykio atsimink tamista, o dabar gali važiuot sau namo.

Burmistras, išklausęs viską, sutraukė tik pečiais ir išvažiavo. O ką darys?

Atsileidusi viršininko širdis neužilgo turėjo sudrebėt. Gavo žinią, kad iš Galagaudžių valsčiaus kasos prapuolė pinigai. Tuoj liepė pristatyt vaitą.

– Kur dingo valsčiaus pinigai? – klausia vaito. O vaitas, visai nedrebėdamas, net viršininkui koktu pasidarė, atsako:

– Aš paėmiau.

– O tu, šuns vaike, vagie! Aš tave nusiųsiu ten, kur baltos meškos...

Da būtų ką toliau sakęs, tik atsiminė Matvejevą, ir, rodos, imte atėmė žadą.

– Tai drauge važiuosime ten, pons viršininke, – sako vaitas drąsiai.

– ?!