– Ar tik ne per daug pasibranginau? Kad nepagadinčiau gero pastatymo savęs! Tai negerai padariau neužklausęs Matvejevo, nuo ko pradėt! – atkartojo sau mintyje per visą vakarą. Į trečią dieną tarnaitė vėl apreiškė: „Laukia su reikalu“. Viršininkas vėl užsidarė kabinetą įsileidęs žydą, tik nusistebėjo, kad jau ne tas pats. Žydas, ilgai nelaukdamas, pradėjo:

– Pons viršininke! yra čia menkas reikalėlis. Anądien buvome atsiuntę vieną žydelį su ponu viršininku pasikalbėt, tik tas žydelis, perprašau poną viršininką, toks prastas, kvailas – jis nemokėjo su ponu viršininku apsieit ir padarė mums gėdą. Pons viršininke! neužpykite, kad aš išdrįstu prašyt nepamiršt apie mūs reikalą, – užbaigė žydas ir ištiesė ant stalo visam gražume 100-tinę.

– Taigi žinokite, kaip pritinka elgtis su vyriausybe! – tarė Kruglodurovas su visa didybe savo viršininkystės.

Atliko reikalą taip, kaip pamokino žydas, paėmė 100-tinę ir, sėdėdamas paskui vienas sau, taip pats su savim kalbėjo:

– Žiūrėk, prakeikta sėkla! paviečio viršininkui kiša 25 rublius! Tai šuns drąsumas! Gėda imt. Šimtinė tai kas kitas. Nieks nepasakys: „Vakanalijus Vziatkovičius ima 10-tinėmis, ne! Vakanalijus Vziatkovičius ima 100-tinėmis! Tegul tik viena 100-tinė, bet visgi 100-tinė, ir tiek paimt tai jau ne gėda...“

Neužmiršo pasigirt pačiai, kad jau pradžia yra.

Dabar Kruglodurovas laimino Matvejevo pamokinimą, savo pačios rodą, laimino apveizdą, kuri liepė svietui turėt viršininkus, laimino degtinę, su kuria galima pasidalint džiaugsmą.

Vakanalijus Vziatkovičius, kaip matėme, nenumanė, nė kas pavietis, nė kokios viršininko pareigos. Vienok tuose dalykuose gaudavo rodą nuo savo pagelbininko, o reikalus su žydeliais, kurie pradėjo lankytis pas viršininką gana tankiai jau ne tik su savo, bet ir su krikščionių „reikalais“, atlikdavo pats, ypač kad žydai pamokindavo, ką reikia daryti, ir kad niekas iš činovninkų apie nieką nežinotų.

Tame tarpe atvažiavo į Naupilę Miškagalių valsčiaus raštininkas Pstrumskis.

Užbėgęs pas Dinę, užklausė:

– O ką? kas girdėt?

– Ui, jau pats iš rankos ima,– atsakė Dinė, žinodama, kokia naujiena yra Pstrumskiui reikalinga.

– Šitaip? Na tai, Dinuke, žiūrėk, kad visko užtektų, nes vakare turėsiu svečių.

Pasakęs tai, išėjo atlikt savo reikalus ir užsikviest pas Dinę biuro činovninkus, ką visada darydavo, kada tik atvažiuodavo į Naupilę.

– Tai, vyručiai, pasirodo, kad iš taip didelio debesio nebuvo nė lašo lytaus,– kalbėjo Pstrumskis su činovninkais prie užkandžio.

– O jau buvome nusiminę, – tarė vienas, tęsdamas iš lėto.

– Taipjau būt buvę striuka, – atsiliepė kitas, kraipydamas galvą ir lyg netikėdamas, kad nelaimė jau praslinko.

– O ilgai laikėsi, – tarė trečias. – Tik ką tu su žydais! neatleido, iki savo nepadarė...

– ...ir nedavė mums viršininką tokį, koks reikalingas, – perkirto Pstrumskis. – E, vyrai, neprapulsime, tiktai laikykimės! Vivat viršininkas!

Gėrė per visą naktį.

Ant rytojaus Pstrumskis, sugrįžęs namo, nusiuntė savo bičiuliams, taipgi valsčių raštininkams, Dykulių Kuznickiui ir Žioplių Bavolskiui, tik tokį raštelį: ima. Bičiuliams to buvo gana – suprato.

Tas trumpas, o tiek daug reiškiantis žodis „ima“ aplėkė visą pavietį ir sugrąžino ramumą visiems, kurie buvo iš pradžių nusiminę. Pavietis vėl įstojo į senąsias vėžes, iš kurių buvo lyg ir iškrypęs.

II

Reikėjo naujam viršininkui pasipažint su savo paviečiu, t. y. atlankyt Žydpilės magistratą ir valsčių kanceliarijas. Pavietyje buvo iš viso dešimts valsčių. Tiktai dviejuose valsčiuose vaitais buvo žmonės, suprantantiejie savo pareigas ir patys jas pildę. Kituose gi valsčiuose vaitai vos mokėjo pasirašyt, o iš pareigų žinojo tik tiek, kada reikia užsikabint "blekę". Užtaigi juose visa valdžia gulėjo raštininkų rankose, tankiausiai lenkų, atklydusių kasžin iš kur ir kasžin su kokia sąžine. Darė ką norėjo su aklu vaitu. Darė ką norėjo su valsčium, žinodami, kad už viską atsakys vaitas, valsčiaus išrinktas. Tik tie raštininkai nesinaudojo pilnai iš savo liuosybės, kurie neturėjo, anot žmonių, „galvos“ arba kurių sąžinės da ne visai buvo užmigusios. Didžiausiais tarp raštininkų ponais buvo trys, jau mums pažįstami: Miškagalių Pstrumskis, Dykulių Kuznickis ir Žioplių Bavolskis. Vakanalijus Vziatkovičius nežinojo, kam reikalingi valsčiuje vaitai su raštininkais ir ko nuo jų galima reikalaut. Žinojo tik, kad jis pats – paviečio viršininkas ir kad vaitai su raštininkais turi jo klausyt.

Pirmiausiai Kruglodurovas išsirengė į Žydpilę. Burmistras sutiko jį, kaipo viršininką, labai gražiai, parodė kanceliariją, šį tą paaiškino ir užsivedė pas save užkąst. Čia burmistras, didis gudruolius, žinodamas jau, su kuo turi reikalą, stačiai sako:

– Supažindinęs poną viršininką su magistrato dalykais, turiu supažindint ir su tais dalykais, kurių magistrato popierose nerasime, o už kuriuos galite, pons viršininke, kartais mane nekaltai nubart. Miestas sudeda 80 rublių ant metų ugnies prietaisoms taisyt. Ant taisymo išeina kur kas mažiau (kiek nepasakė), taigi iš tos sumos šiek tiek lieka. Lieka taipgi nuo žiburio liktarnoms, nuo samdymo panaktinių ir t.t. Pinigus tuos grąžint miestui nepritinka – paskui nenorėtų visai jų mokėt. Jau nuo seniau „įvesta“, kad tuos pinigus dalinasi tarp savęs paviečio viršininkas ir burmistras. Dabar štai turiu surinkęs į 30 rublių, kuriuos, pons viršininke, tuo tarpu priimkite. Toliau surinksiu daugiau.

Kruglodurovas, matydamas, kad burmistras taip drąsiai ir atvirai kalba, įtikėjo ir nesibjaurėjo priimt 30 rublių, nors iki 100 toli šaukė. Pergulėjęs Žydpilėje, anksti iš ryto nukeliavo į Miškagalių valsčių.

Pstrumskis, gaudamas vos 180 rublių ant metų, gyveno su savo šeimyna taip puikiai, rodos, turėdamas mažių mažiausiai porą tūkstančių algos. Pats gražiai pasirėdęs, pati ir duktė šilkuose, gyvenimas puikus, per metus keldavo keletą kartų didelius balius, garsius iš įvairių valgių ir gėrimų. Pstrumskis tankiai atlankydavo Naupilę ir kaskart vaišindavo biuro činovninkus, išmesdamas galybę pinigų – visada jų turėdavo, visada ištekdavo. Iš kur tiek pinigų imdavo? Iš valsčiaus. Kokiais keliais? Sunku pasakyt. Mat Pstrumskis turėjo „galvą“ – tai viskas. Da būdamas raštininku Piktvalės valsčiuje, tokios galvos neturėjęs. Nors ir ten sekėsi, tik nemokėjęs da tiek takto. Matote, sykį, norėdamas, kad žmonės pasigerintų jam su dovanomis, pradėjo naikint pakelėse kryžius, būk tai vyriausybė įsakiusi ir kad jis galįs palikt, tiktai, žinoma, už baimę, už slėpimą... dovanai negalima. Vienok žmonės susiprato, ir Pstrumskis turėjo iš to valsčiaus trauktis. O, dabar jau taip nepadarytų.

Laukdamas Kruglodurovo, prisitaisė tam tyčia, kad tik sunaudot jo silpnas puses. Žinojo, kad viršininkas tamsuolis, jaučia savo viršininkystę, mėgsta užsitraukt ir „ima“. Parodė kanceliariją, vaitą su „blėke“ nieko nesuprantančiam Kruglodurovui, pasiprašė jį pas save pasilsėt, o vaitui įsakė, kad lauktų kuknioje, iki nepašauks. Pstrumskienė apkrovė stalą skaniais užkandžiais ir da skanesniais gėrimais. Išgėrę vienos degtinės, pabandę kitos, užsigardavę trečios, pradėjo smagiau ir atviriau kalbėt – rodos, kad Kruglodurovas užmiršo savo viršininkystę. Apsidairęs aplink įžymiai ir matydamas viso ko išteklių, klausia:

– Kiek tamista imi algos?

– 180 rublių, pons viršininke, – atsakė Pstrumskis, supratęs klausimo siekį, ir kad viršininkas neturėtų laiko duot kokį nesmagesnį klausimą, skubino toliau: – Teisybė, iš tos algos neišgyventum, tik moki su žmonėmis gražiai apsieit... tai ir pačiam ištenka, ir vyriausybės neužmiršti...

Viršininkas dirstelėjo į jį tokiom akim, lyg butų klausęs: „Na, na, sakyk, kaip tai vyriausybės neužmiršti“, ir atsiminė Matvejevo pamokinimą.

– Dėl to gi, pons viršininke, mes, galėdami išgyvent be algos, nenorime iš jos be reikalo nė naudotis ir tą algą grynai atiduodame savo viršininkui – tokia jau pas mus „įvesta tvarka“.

– Gera tvarka, – manė sau Kruglodurovas.

– Pons viršininke! – tarė Pstrumskis, pripildamas vyšninės, – štai ir vaitas sutinka pridėt prie to savo algą.

Vaitas, pašauktas iš kuknios ir pirmiau Pstrumskio pamokintas, prisiartino prie viršininko, pabučiavo jam ranką ir tarė lietuviškai:

– Taigi, pons viršininke, priimkite nuo pono Pstrumskio ir mano algą.

Pstrumskis tuoj išvertė maskoliškai vaito žodžius ir mirktelėjo, kad jis vėl eitų sau į kuknią.

Viršininkui, jau įkaitusiam, labai patiko vaito auka ir nusižeminimas prieš vyriausybę.

– Koki čia geri žmonės! kaip jie supranta ir gerbia vyriausybę! – tarė beveik susigraudinęs. – Koki čia geri papročiai! – manė sau, atmindamas Žydpilės burmistrą ir Pstrumskį.

– Taip, pons viršininke, žmonės čia labai geri, visus vyriausybės įsakymus išpildo nesipriešindami, ypač su mokesčiais – rodos, nė nesunku jiems mokėt. Tiktai, pons viršininke, yra mūs valsčiuje keletas tokių, kurie „buntavoja“ žmones.