Pstrumskis kalbėjo apie keletą ūkininkų, supratusių neteisius raštininko kelius ir garsiai apie tai kalbančių. Norėjo užsiundyt juos viršininku, idant jų skundai nebūtų kada nors išklausyti. Viršininkas iš savo pusės, žinodamas, kad jam pačiam įsakyta prižiūrėt kokius ten „litvomanus“, kurie „buntavoja“ žmones, ir manydamas, kad Pstrumskis apie tokius pat kalba, pasakė rimtai:

– A, tai litvomanai! O! jie maištdariai, maištdariai! Tik mes juos apmalšinsime!

Pstrumskiui sumaišymas neapkenčiamų jo žmogystų su neapkenčiamais paties viršininko litvomanais buvo labai paranku, ir dėl to jisai atsitikusio qui pro quo visai nesistengė nė atitaisyt.

Kada, išbandę visokias degtines, ėmėsi prie vyno, prisigretino prie jų ir moters.

– Ar pons viršininkas apsivedęs? – užklausė švelniai Pstrumskienė.

– Kurgi, apsivedęs ir vaikučių turiu.

– Tai, pons viršininke, neužpykite, jeigu aš parūpinsiu jūsų gerbiamai šeimininkei šiek tiek mažmožių, reikalingų prie namų. Aš pati šeimininkė, tai žinau, ko reikia. Meldžiu, pons viršininke, jeigu kartais prireiktų ar kumpelio, ar sviesto, ar kiaušinio, ar ko kito, tai tik duokite žinią – pristatysime. Mieste su tokiais dalykais tai, žinoma, sunku, o mums, kaimo gyventojams, labai lengva juos turėt. Būsime laimingi, jeigu galėsime ponui viršininkui nors tokiuose mažmožiuose patarnaut.

Viršininkui daugiau nieko neliko, kaip tiktai padėkavot už taip gražų pažadėjimą, iš kurio tikrai paketino naudotis, už meilų pavaišinimą, vienu žodžiu, už garbę, parodytą vyriausybei.

– Dėkui jums, mano mieli, už viską! Aš jūsų geros širdies niekad neužmiršiu! – pasakė atsisveikindamas.