Viršininkai14-16 psl. · apie 5 min.
I dalis22% kūrinio
14 psl.

– Pravažiuodami kada pro šalį, neužmirškite, pons viršininke, pas mus pasilsėt, – tarė Pstrumskis, sodindamas Kruglodurovą į vežimą, – O ką kalbėjome apie algą, – pasakė tyliau,– tai nesirūpinkite, aš pristatysiu.

Iš Miškagalių Vakanalijus Vziatkovičius nuvažiavo į Dykulius, kur valsčiuje viešpatavo Kuznickis. Važiuodamas per visą kelią negalėjo atsigėrėt sutiktais žmonėmis:

– Koki čia geri žmonės! Kaip jie gerbia savo vyriausybę ir kaip moka tą gerbimą išreikšt! – manė sau. – Bepigu būt viršininku! Tai nudžiugs mano Pogoda Nenastjevna, kaip jai viską išpasakosiu! Bus iš ko gyvent, bus...

Jeigu apie Pstrumskį kalbėjo žmonės, kad turi „galvą“, tai apie Kuznickį sakoma buvo, kad turi ne tik galvą, bet ir pinigus. Jeigu Pstrumskis keldavo ant metų kelis balius, tai pas Kuznickį būdavo balius kasdien. Kuznickis pats svečius gaudydavo ir, teisybė, mokėdavo gražiai pamylėt, nesigailėdamas svečiui nieko, – pakakindavo net išdykiausius svečių norus. Kas galėjo Kuznickį nepažint? Kas galėjo negerbt jį? „Tai žmogus! tai žmogus!“ – gėrėdavosi činovninkai ir visoki ponpalaikiai. Kuznickio bičiuliai, – o jų daug turėjo, - matydami kartais žmonių neištikėjimą, kad Kuznickis galėtų taip puikiai gyventi vien iš savo algos, sakydavo, būk jis atsinešęs čion su savim didelius pinigus. Ar klausantiejie tikėjo į tą teisinimą, nežinia, o patys teisinantiejie tikrai netikėjo. Ar tai gerai suprasdamas, ar tai tiktai instinktyviškai, laikėsi Kuznickis tos filosofijos: jeigu nori būt teisum akyse žmogaus, pasigerink jo pilvui. Su ta filosofija buvo jam labai ramu.

Galima numanyt, kaip Kuznickis mylėjo viršininką, kada, peržiūrėję kanceliariją, nuėjo „pasilsėt“.

15 psl.

Džiaugėsi Vakanalijus Vziatkovičius, gardžiai pavalgęs ir išgėręs, bet neprijautė, kaip da reiks džiaugtis. Pabaigoje pietų užtiesė ant apskrito stalo geležinkelį, ir mašina su kava šnypšdama atsirito ties viršininkų ir sustojo. Paėmus jam kavą, mašina leidosi toliau, sustodama ties kiekvienu paeiliui. Nudžiugo Kruglodurovas, išvydęs tokį stebuklą, negalėjo atsigirt ir atsigėrėt, kaip jam ta mašina patinka. Matyt buvo, kad būtų malonėjęs iškaulyt tą mašiną iš Kuznickio. Vienok Kuznickis nors gerai permanė viršininko norą, bet apsimetė nesuprantąs. „Jeigu norėsiu atiduot, tai galėsiu padaryt ir kitąkart, ne tik šiandien“, – manė.

Buvo jau vėlus vakaras. Šeimininkas, matydamas, kad svečias užsitraukęs vos tik pasėdi, užsiprašė jį likt ant vakarienės ir nakvynės. Viršininkas atsisakė nuo vakarienės, o prašė tik pritaisyt lovą.

– Na, tai vieton vakarienės turime ištuštint štai šitą, – sušuko Kuznickis, paėmęs bonką krupninko ir vesdamas viršininką gult, – smagesni bus sapnai.

16 psl.

Kruglodurovas pasirodė esąs tikras maskolius: juo gėrė, juo labiau troško. Taigi ištuštino ir krupninką. Sapnavo iš tikro smagiai. Rodos, sėdi jis, paviečio viršininkas, karietoje ir žingine važiuoja per savo pavietį. Aplink, kaip tik užmatant, pilna žmonių. Viens per kitą skubina prisiartint prie karietos ir į abi išskėstas jo rankas deda popierėles, vienas tik šimtines. Iš galvos vežiko ima eit dūmai, o apačioje karietos ima virt. Jis, viršininkas, žino, kad tai ne dūmai, o tik garas nuo kavos, o verda ne kas kita, tik kava. Jis žino, bet niekam to nesako ir tik džiaugiasi, kad žino. Štai vežikas pavirto į kaminą, o karieta pavirto į mašiną, pradėjo šnypšt ir greitai bėgt. Jam smagu greit važiuot, bet staiga viena ranka persisvėrė ir ėmė slinkt nuo jos šimtinės, o tuo tarpu baisu pajudint kitą ranką į pagelbą, nes ir čia pilna šimtinių. Jau jau krinta šimtinės į bedugnes...

– Derži, derži, derži! – suriko per miegus Kruglodurovas ir pašoko iš lovos su dideliu širdies plakimu.

– Kas čia? kur aš? kas aš? – klausia pats save, dairydamasis aplink išsigandusiom akim ir negalėdamas nieko atsimint. Nors ant pirmųjų dviejų klausimų neatrado atsakymo, vienok susiramino atsakęs sau ant trečiojo:

– Aš – paviečio viršininkas, tas pats Vakanalijus Vziatkovičius.

Kuznickis, išgirdęs viršininką balsiai šūkaujant, atėjo atiduot labą rytą, užklausė, ar gerai miegojo, ir užprašė ant čiajaus.

– Kas tai šiandien galva taip sunki... – skundėsi atsikėlęs Kruglodurovas.

– Vakar, pons viršininke, turėjote pailst, – įspraudė lyg nė kam ko Kuznickis.

– Ee, pailsau! Nepailsau, tik turbūt pagirioju, ot kas!

– Tam dalykui yra vaistas, jau žmonių nuo senovės išbandytas, – tarė šeimininkas, mostelėjęs su galva pasisukusiai prie spintos tarnaitei.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas yra „įvesta tvarka“ ir kas ją palaiko?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Taip Pstrumskis vadina nerašytą taisyklę: valsčių raštininkai savo algą atiduoda viršininkui, o patys gyvena iš to, ką išlupa iš žmonių. Prie jos prisideda Miškagalių vaitas, atiduodantis savo algą, ir Žydpilės burmistras, kuris su viršininku dalijasi miesto pinigais, likusiais nuo gaisro prietaisų taisymo ir žibintų. Kruglodurovui nieko nereikia sugalvoti, užtenka sutikti. Tvarką laiko bendra nauda, nes kiekvienas iš jos šį tą gauna. O ūkininkus, kurie apie raštininko suktybes kalba garsiai, Pstrumskis įskundžia kaip kurstytojus, ir viršininkas juos palaiko litvomanais.

Rašiniui: ValdžiaDoraDarbas

2. Ką sapnuoja Kruglodurovas, ištuštinęs krupninką?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.