– O gal vaistas nė nekenks. Ar šiaip, ar taip, jau šiandien per kanceliarijas nevažinėsiu – sutingau. Suksiu per Kauną Nemunu, o paskui geležinkeliu ant namų. Kanceliarijas da atlankysiu – nepabėgs.

Išsimetus po kelis ypus, šeimininkas prakalbėjo švelniai, lyg neišdrįsdamas:

– Ponas Pstrumskis turėjo ponui viršininkui išpasakot, kokia pas mus nuo seniai įvesta tvarka.

– Žinau, žinau, – perkirto greit Kruglodurovas, tarytum parodydamas, kad viršininko pareigas supranta, viską žino ir ne tik nesipriešina įvestai tvarkai, bet da pagiria ją ir užtvirtina. Reikia pripažint, kad iš tikrųjų suprato, ką norėjo pasakyt Kuznickis.

– Ar žinot ką? Sapnavau šiąnakt tą mašiną su kava. Tu man šitaip įstrik į smegenis! – priminė viršininkas.

– Atneškite da silkės! – paliepė Kuznickis, pabarškinęs į kuknios duris ir apsimetęs, būk viršininko žodžių nė neužtėmijęs.

Kada jau pagirios buvo apveiktos, atsistojo Vakanalijus Vziatkovičius ir žodžiais, kuriuose taikėsi pažymint savo vertę, rimtumą ir maloningumą žemesniems, padėkavojo Kuznickiui už gražų pamylėjimą, pažadėjo niekad neužmiršt ir išvažiavo keliu, kokį buvo užsirėžęs.

Sugrįžo namo ir savo pačiai pasakė tik tiek:

– Pogoda Nenastjevna, Matvejevas turėjo teisybę, ką patyriau dabar iš naujo, bevažinėdamas per kanceliarijas.

– Argi visas taip greit apvažiavai?

– Da tik dvi, bet jau ir iš to gerai numanau...

Po kelių dienų Vakanalijus Vziatkovičius vėl išsirengė lankyt valsčius. Šitoje antroje kelionėje pirmiausiai susipažino su Žioplių Bavolskiu. Bavolskis nemokėdavo taip puikiai pavaišint, kaip ana Pstrumskis arba Kuznickis, nors nesigailėdavo nė valgio, nė gėrimo – nebuvo mat prie to linkęs. Užtaigi buvo linkęs prie kortų, lošdavo ir namieje, ir išvažiavęs. Prie kortų galima buvo patėmyt, kad Bavolskiui niekad nepritrūkdavo pinigų. Pralošdavo dešimtimis, šimtais ir visada užmokėdavo, visada ištekdavo. O tai vis mat iš ... algos 180 rublių. Ypač daug pralošdavo, kada atsilankydavo pas jį vyriausybė. Iš kur imdavo pinigus? Turėjo, matoma, galvą. Žinia buvo, kad Bavolskis išliuosuodavo iš kariumenės. Tą dalyką atlikdavo labai lengvai. Gavęs į kanceliariją popieras, kad tas ir tas iš jo valsčiaus grįžta iš kariumenės kaipo netinkantis, skubindavo pas grįžtančio tėvus ir sakydavo:

- Jeigu norite, tai aš jūs sūnų išliuosuosiu, tikrai išliuosuosiu. Tiktai, žinoma, nemažai kaštuos, bet ką daryt? to už mažą nepadarysi. Ir atminkite, apie tokius dalykus ša, nes viską galima pagadint: ir jums, ir man būtų! – baigdavo, paėmęs nuo nudžiugusių tėvų pinigus.

Teisybė, ne po ilgam sūnus grįždavo iš kariumenės ir kad jis pats kasžin kaip teisintų tėvams savo sugrįžimą, tai nieks jam neįtikės.

- Šnekėk tu sau sveikas! Čia tik Bavolskio darbas! kad ne jis, tai būtum kasžin kol valkiojęs „ružę“, – manydavo tėvai, nes įsakyta apie tai nekalbėt.

Šnekėdavo vėl, būk Bavolskis, susikalbėjęs su pačto viršininku, mokėdavo traukt gerą pelną iš laiškų su pinigais, prisiųstais kaimo žmonelėms iš Amerikos. Iš kariumenės pelnydavo šimtais, iš pačto dešimtimis. Apie kitokius šaltinius uždarbio svietas nekalbėdavo, negalėdamas viso ko patirt.