– O gal vaistas nė nekenks. Ar šiaip, ar taip, jau šiandien per kanceliarijas nevažinėsiu – sutingau. Suksiu per Kauną Nemunu, o paskui geležinkeliu ant namų. Kanceliarijas da atlankysiu – nepabėgs.

Išsimetus po kelis ypus, šeimininkas prakalbėjo švelniai, lyg neišdrįsdamas:

– Ponas Pstrumskis turėjo ponui viršininkui išpasakot, kokia pas mus nuo seniai įvesta tvarka.

– Žinau, žinau, – perkirto greit Kruglodurovas, tarytum parodydamas, kad viršininko pareigas supranta, viską žino ir ne tik nesipriešina įvestai tvarkai, bet da pagiria ją ir užtvirtina. Reikia pripažint, kad iš tikrųjų suprato, ką norėjo pasakyt Kuznickis.

– Ar žinot ką? Sapnavau šiąnakt tą mašiną su kava. Tu man šitaip įstrik į smegenis! – priminė viršininkas.

– Atneškite da silkės! – paliepė Kuznickis, pabarškinęs į kuknios duris ir apsimetęs, būk viršininko žodžių nė neužtėmijęs.

Kada jau pagirios buvo apveiktos, atsistojo Vakanalijus Vziatkovičius ir žodžiais, kuriuose taikėsi pažymint savo vertę, rimtumą ir maloningumą žemesniems, padėkavojo Kuznickiui už gražų pamylėjimą, pažadėjo niekad neužmiršt ir išvažiavo keliu, kokį buvo užsirėžęs.

Sugrįžo namo ir savo pačiai pasakė tik tiek:

– Pogoda Nenastjevna, Matvejevas turėjo teisybę, ką patyriau dabar iš naujo, bevažinėdamas per kanceliarijas.

– Argi visas taip greit apvažiavai?

– Da tik dvi, bet jau ir iš to gerai numanau...

Po kelių dienų Vakanalijus Vziatkovičius vėl išsirengė lankyt valsčius. Šitoje antroje kelionėje pirmiausiai susipažino su Žioplių Bavolskiu. Bavolskis nemokėdavo taip puikiai pavaišint, kaip ana Pstrumskis arba Kuznickis, nors nesigailėdavo nė valgio, nė gėrimo – nebuvo mat prie to linkęs. Užtaigi buvo linkęs prie kortų, lošdavo ir namieje, ir išvažiavęs. Prie kortų galima buvo patėmyt, kad Bavolskiui niekad nepritrūkdavo pinigų. Pralošdavo dešimtimis, šimtais ir visada užmokėdavo, visada ištekdavo. O tai vis mat iš ... algos 180 rublių. Ypač daug pralošdavo, kada atsilankydavo pas jį vyriausybė. Iš kur imdavo pinigus? Turėjo, matoma, galvą. Žinia buvo, kad Bavolskis išliuosuodavo iš kariumenės. Tą dalyką atlikdavo labai lengvai. Gavęs į kanceliariją popieras, kad tas ir tas iš jo valsčiaus grįžta iš kariumenės kaipo netinkantis, skubindavo pas grįžtančio tėvus ir sakydavo:

- Jeigu norite, tai aš jūs sūnų išliuosuosiu, tikrai išliuosuosiu. Tiktai, žinoma, nemažai kaštuos, bet ką daryt? to už mažą nepadarysi. Ir atminkite, apie tokius dalykus ša, nes viską galima pagadint: ir jums, ir man būtų! – baigdavo, paėmęs nuo nudžiugusių tėvų pinigus.

Teisybė, ne po ilgam sūnus grįždavo iš kariumenės ir kad jis pats kasžin kaip teisintų tėvams savo sugrįžimą, tai nieks jam neįtikės.

- Šnekėk tu sau sveikas! Čia tik Bavolskio darbas! kad ne jis, tai būtum kasžin kol valkiojęs „ružę“, – manydavo tėvai, nes įsakyta apie tai nekalbėt.

Šnekėdavo vėl, būk Bavolskis, susikalbėjęs su pačto viršininku, mokėdavo traukt gerą pelną iš laiškų su pinigais, prisiųstais kaimo žmonelėms iš Amerikos. Iš kariumenės pelnydavo šimtais, iš pačto dešimtimis. Apie kitokius šaltinius uždarbio svietas nekalbėdavo, negalėdamas viso ko patirt.

Per nedėlią viršininkas atlankė visas valsčių kanceliarijas. Nors niekur jau daugiau neužminė jam, kokia pavietyje „įvesta tvarka“, tai apie tai nė nesirūpino, žinodamas, kad tvarkos pavietyje neišdrįs gadint nė vienas vaitas, nė vienas raštininkas.

Išskyrus Bavolskį, niekur valsčiuje nemokėjo priimt paskutiniame laike savo viršininką. Nors ir pasiūlydavo, tai taip paprastus dalykus, kad viršininkui net nepritikdavo ragaut, taigi ant pasilsėjimo pradėjo lankytis pas kunigus ir su jais susipažint. Patyrė, kad kunigai – švelnūs žmonės, moka svečią priimt, o ypač nesigaili vyno.

– Turbūt dėl to, kad aš – viršininkas, – manė Vakanalijus Vziatkovičius, gerdamas vyną, – kitam kam tik, rodos, vyno neduotų.

Nors vyno nesigailėjo, bet nė vienas kunigas neužsiminė apie „įvestą tvarką“. Viršininkas net paklausė vieno kunigo, kiek ima algos, tikėdamas išgirst tą pat, ką nuo Pstrumskio.

– Tai ką su mūs alga! menkutė.

Rodos, tik reikėjo pridėt: taigi ant tos algos nė nežiūrime ir t.t. Vienok nepridėjo. Tas dalykas viršininkui labai nepatiko.

Išsigėręs pusėtinai vyno ir lyg užsirūstinęs ant kunigų, užvažiavo pas Tauzintų prabaščių, apie kurį žinojo, būk esąs labai turtingas – gulįs ant pinigų, anot žmonių pasakos. Prabaščius, jau žmogus senas ir sunkus nuo neišpasakyto sutukimo, kasžin ką rašė ir nė neužtėmijo visai įeinančio pas jį viršininko. Tik tada atsikreipė, kada Kruglodurovas suriko:

– Ar tai tu prabaščius?

– Aš, – atsakė užklaustasis, keldamas nuo kėdės ir persiprašydamas.

– Ar tu žinai, kas aš? Aš – paviečio viršininkas! – suriko, negalėdamas susilaikyt iš piktumo, Kruglodurovas.

– Tai, meldžiamas, pons viršininke, prisėsk, būsi svečias, – tarė prabaščius, nepermanydamas, kas čia darosi.

– Viršininkui įeinant, reikia atsistot! – riktelėjo Kruglodurovas sukandęs dantis.