Per nedėlią viršininkas atlankė visas valsčių kanceliarijas. Nors niekur jau daugiau neužminė jam, kokia pavietyje „įvesta tvarka“, tai apie tai nė nesirūpino, žinodamas, kad tvarkos pavietyje neišdrįs gadint nė vienas vaitas, nė vienas raštininkas.

Išskyrus Bavolskį, niekur valsčiuje nemokėjo priimt paskutiniame laike savo viršininką. Nors ir pasiūlydavo, tai taip paprastus dalykus, kad viršininkui net nepritikdavo ragaut, taigi ant pasilsėjimo pradėjo lankytis pas kunigus ir su jais susipažint. Patyrė, kad kunigai – švelnūs žmonės, moka svečią priimt, o ypač nesigaili vyno.

– Turbūt dėl to, kad aš – viršininkas, – manė Vakanalijus Vziatkovičius, gerdamas vyną, – kitam kam tik, rodos, vyno neduotų.

Nors vyno nesigailėjo, bet nė vienas kunigas neužsiminė apie „įvestą tvarką“. Viršininkas net paklausė vieno kunigo, kiek ima algos, tikėdamas išgirst tą pat, ką nuo Pstrumskio.

– Tai ką su mūs alga! menkutė.

Rodos, tik reikėjo pridėt: taigi ant tos algos nė nežiūrime ir t.t. Vienok nepridėjo. Tas dalykas viršininkui labai nepatiko.

Išsigėręs pusėtinai vyno ir lyg užsirūstinęs ant kunigų, užvažiavo pas Tauzintų prabaščių, apie kurį žinojo, būk esąs labai turtingas – gulįs ant pinigų, anot žmonių pasakos. Prabaščius, jau žmogus senas ir sunkus nuo neišpasakyto sutukimo, kasžin ką rašė ir nė neužtėmijo visai įeinančio pas jį viršininko. Tik tada atsikreipė, kada Kruglodurovas suriko:

– Ar tai tu prabaščius?

– Aš, – atsakė užklaustasis, keldamas nuo kėdės ir persiprašydamas.

– Ar tu žinai, kas aš? Aš – paviečio viršininkas! – suriko, negalėdamas susilaikyt iš piktumo, Kruglodurovas.

– Tai, meldžiamas, pons viršininke, prisėsk, būsi svečias, – tarė prabaščius, nepermanydamas, kas čia darosi.

– Viršininkui įeinant, reikia atsistot! – riktelėjo Kruglodurovas sukandęs dantis.

Prabaščius atsipeikėjo ir, skaudžiai užgautas, atsiliepė:

– Žinok, tamista, kad šituose namuose aš šeimininkas ir niekas neturi tiesos mano namuose mane skriaust! Reikalo pas mane neturi nė kokio. O jeigu atėjai ne į svečius, tik ant manęs rėkaut, tai, meldžiamas, šelauk! – pasakė ir parodė duris.

Vakanalijus Vziatkovičius, išgirdęs taip netikėtą atsakymą, nežinojo, nė ką sakyt, nė ką daryt. Nuleidęs ausis, išėjo, tik išeidamas per duris, pasakė žemu, perkoštu per dantis balsu, bet taip, kad girdėtų prabaščius:

– Aukso kiaulė!

Nuo tokart jau to prabaščiaus kitaip nė nevadino. Įsėdo į vežimą ir keliavo namo perpykęs iki paskutiniųjų ant kunigų, ypač ant Tauzintų prabaščiaus.

– Palaukite! tai jūs šitaip elgiatės su vyriausybe? – kalbėjo pats sau. – Negana, kad nė vienas neužsiminėte apie „įvestą tvarką“, da drįstate prieš viršininką šitaip kalbėt? Maištdariai! Aukso kiaulės! – užbaigė šiek tiek luktelėjęs.

Išgaravus vynui, išgaravo ir rūstumas. Užmiršęs kunigus, Vakanalijus Vziatkovičius ėmė su visa atida perkratinėt pasekmes pirmo susipažinimo su savo paviečiu, pasekmes pirmųjų, kaip pats sakė, savo administratyviškų žingsnių.

– Viskas klojasi ko geriausiai, – protavo bevažiuodamas. – Pavietyje įvesta, matau, gera tvarka, ir dagi nuo seniai, tai jau bus tvirta ir nė kokių administratyviškų atmainų tame dalyke daryt nereiks. Viršininką visur gerbia, o kaip kur tai, matyt, prisibijo, tai lengva bus administracija. Na, su aukso kiaulėmis,– čia negražiai susiraukė, – žinosiu, ką padaryt, tam aš viršininkas! O iš viso geriausiai tai – pinigėliai, pinigėliai. Bus jų iki šiol, – tarė, traukdamas su pirštu sau skersai kaklą. – Bus iki šiol! – tarė taip garsiai, kad net vežikas atsigrįžo.