Prabaščius atsipeikėjo ir, skaudžiai užgautas, atsiliepė:

– Žinok, tamista, kad šituose namuose aš šeimininkas ir niekas neturi tiesos mano namuose mane skriaust! Reikalo pas mane neturi nė kokio. O jeigu atėjai ne į svečius, tik ant manęs rėkaut, tai, meldžiamas, šelauk! – pasakė ir parodė duris.

Vakanalijus Vziatkovičius, išgirdęs taip netikėtą atsakymą, nežinojo, nė ką sakyt, nė ką daryt. Nuleidęs ausis, išėjo, tik išeidamas per duris, pasakė žemu, perkoštu per dantis balsu, bet taip, kad girdėtų prabaščius:

– Aukso kiaulė!

Nuo tokart jau to prabaščiaus kitaip nė nevadino. Įsėdo į vežimą ir keliavo namo perpykęs iki paskutiniųjų ant kunigų, ypač ant Tauzintų prabaščiaus.

– Palaukite! tai jūs šitaip elgiatės su vyriausybe? – kalbėjo pats sau. – Negana, kad nė vienas neužsiminėte apie „įvestą tvarką“, da drįstate prieš viršininką šitaip kalbėt? Maištdariai! Aukso kiaulės! – užbaigė šiek tiek luktelėjęs.

Išgaravus vynui, išgaravo ir rūstumas. Užmiršęs kunigus, Vakanalijus Vziatkovičius ėmė su visa atida perkratinėt pasekmes pirmo susipažinimo su savo paviečiu, pasekmes pirmųjų, kaip pats sakė, savo administratyviškų žingsnių.

– Viskas klojasi ko geriausiai, – protavo bevažiuodamas. – Pavietyje įvesta, matau, gera tvarka, ir dagi nuo seniai, tai jau bus tvirta ir nė kokių administratyviškų atmainų tame dalyke daryt nereiks. Viršininką visur gerbia, o kaip kur tai, matyt, prisibijo, tai lengva bus administracija. Na, su aukso kiaulėmis,– čia negražiai susiraukė, – žinosiu, ką padaryt, tam aš viršininkas! O iš viso geriausiai tai – pinigėliai, pinigėliai. Bus jų iki šiol, – tarė, traukdamas su pirštu sau skersai kaklą. – Bus iki šiol! – tarė taip garsiai, kad net vežikas atsigrįžo.