Per nedėlią viršininkas atlankė visas valsčių kanceliarijas. Nors niekur jau daugiau neužminė jam, kokia pavietyje „įvesta tvarka“, tai apie tai nė nesirūpino, žinodamas, kad tvarkos pavietyje neišdrįs gadint nė vienas vaitas, nė vienas raštininkas.

Išskyrus Bavolskį, niekur valsčiuje nemokėjo priimt paskutiniame laike savo viršininką. Nors ir pasiūlydavo, tai taip paprastus dalykus, kad viršininkui net nepritikdavo ragaut, taigi ant pasilsėjimo pradėjo lankytis pas kunigus ir su jais susipažint. Patyrė, kad kunigai – švelnūs žmonės, moka svečią priimt, o ypač nesigaili vyno.

– Turbūt dėl to, kad aš – viršininkas, – manė Vakanalijus Vziatkovičius, gerdamas vyną, – kitam kam tik, rodos, vyno neduotų.

Nors vyno nesigailėjo, bet nė vienas kunigas neužsiminė apie „įvestą tvarką“. Viršininkas net paklausė vieno kunigo, kiek ima algos, tikėdamas išgirst tą pat, ką nuo Pstrumskio.

– Tai ką su mūs alga! menkutė.

Rodos, tik reikėjo pridėt: taigi ant tos algos nė nežiūrime ir t.t. Vienok nepridėjo. Tas dalykas viršininkui labai nepatiko.

Išsigėręs pusėtinai vyno ir lyg užsirūstinęs ant kunigų, užvažiavo pas Tauzintų prabaščių, apie kurį žinojo, būk esąs labai turtingas – gulįs ant pinigų, anot žmonių pasakos. Prabaščius, jau žmogus senas ir sunkus nuo neišpasakyto sutukimo, kasžin ką rašė ir nė neužtėmijo visai įeinančio pas jį viršininko. Tik tada atsikreipė, kada Kruglodurovas suriko:

– Ar tai tu prabaščius?

– Aš, – atsakė užklaustasis, keldamas nuo kėdės ir persiprašydamas.

– Ar tu žinai, kas aš? Aš – paviečio viršininkas! – suriko, negalėdamas susilaikyt iš piktumo, Kruglodurovas.

– Tai, meldžiamas, pons viršininke, prisėsk, būsi svečias, – tarė prabaščius, nepermanydamas, kas čia darosi.

– Viršininkui įeinant, reikia atsistot! – riktelėjo Kruglodurovas sukandęs dantis.

Prabaščius atsipeikėjo ir, skaudžiai užgautas, atsiliepė:

– Žinok, tamista, kad šituose namuose aš šeimininkas ir niekas neturi tiesos mano namuose mane skriaust! Reikalo pas mane neturi nė kokio. O jeigu atėjai ne į svečius, tik ant manęs rėkaut, tai, meldžiamas, šelauk! – pasakė ir parodė duris.

Vakanalijus Vziatkovičius, išgirdęs taip netikėtą atsakymą, nežinojo, nė ką sakyt, nė ką daryt. Nuleidęs ausis, išėjo, tik išeidamas per duris, pasakė žemu, perkoštu per dantis balsu, bet taip, kad girdėtų prabaščius:

– Aukso kiaulė!

Nuo tokart jau to prabaščiaus kitaip nė nevadino. Įsėdo į vežimą ir keliavo namo perpykęs iki paskutiniųjų ant kunigų, ypač ant Tauzintų prabaščiaus.

– Palaukite! tai jūs šitaip elgiatės su vyriausybe? – kalbėjo pats sau. – Negana, kad nė vienas neužsiminėte apie „įvestą tvarką“, da drįstate prieš viršininką šitaip kalbėt? Maištdariai! Aukso kiaulės! – užbaigė šiek tiek luktelėjęs.

Išgaravus vynui, išgaravo ir rūstumas. Užmiršęs kunigus, Vakanalijus Vziatkovičius ėmė su visa atida perkratinėt pasekmes pirmo susipažinimo su savo paviečiu, pasekmes pirmųjų, kaip pats sakė, savo administratyviškų žingsnių.

– Viskas klojasi ko geriausiai, – protavo bevažiuodamas. – Pavietyje įvesta, matau, gera tvarka, ir dagi nuo seniai, tai jau bus tvirta ir nė kokių administratyviškų atmainų tame dalyke daryt nereiks. Viršininką visur gerbia, o kaip kur tai, matyt, prisibijo, tai lengva bus administracija. Na, su aukso kiaulėmis,– čia negražiai susiraukė, – žinosiu, ką padaryt, tam aš viršininkas! O iš viso geriausiai tai – pinigėliai, pinigėliai. Bus jų iki šiol, – tarė, traukdamas su pirštu sau skersai kaklą. – Bus iki šiol! – tarė taip garsiai, kad net vežikas atsigrįžo.

– Gerai būt viršininku, – protavo toliau. – Valdau pavietį vienas sau, kaip dievas... Aš tada gerai save pavadinau... Ką noriu galiu daryt, aš liepiu, o manęs turi klausyt... Juk aš – vietininkas aukščiausios valdžios, ciecoriaus... mane tur visi gerbt... Ačiū vyriausybei, kuri mane čion atsiuntė!.. Kam mane vyriausybė atsiuntė? Būt viršininku. Kaip tai būt viršininku? – užklausė save iš netyčių, paleidęs mintis protavimo takais, ir net persigando savo klausimo, nes pamatė, kad neranda nė kokio atsakymo, kad čia pasibaigė visas išteklius jo proto.

Kruglodurovo filosofija apie tai, kas jis, kam jis čia yra, baigėsi ant to: kad jį atsiuntė vyriausybė tik būt viršininku ir kad pavietis turi jį už tai gerbt. Jam rodėsi, kad jis yra pastatytas pavietyje kaipo zerkolas, kuriame turi atsimušt baimė ir gerbimas vyriausybės. Apie tai, kad jis būtų atsiųstas prižiūrėt pavietį, būt užtarytoju jo ir tarpininku, pasipažinus pirmiau su žmonėmis, jų padėjimu, jų reikalais, jų dvasia ir t.t., mūs viršininkui neatėjo nė į galvą. Teisybė, nėr ką už tai kaltint jį: ir galva jo tam dalykui buvo per menka, ir buvusiejie prieš jį viršininkai, net su geresne galva, apie tokias viršininko pareigas niekad negirdėjo, nesirūpino ir nemanė. Nereikalavo to niekad nė aukštesnė vyriausybė, skirianti viršininkus. Gerbimą vyriausybės Vakanalijus Vziatkovičius suprato tiktai konkretiškoje formoje, t. y. pavidale aukų, ir tokioje formoje nematė nieko pikto, ypač kad tam pavietyje įvesta jau tokia forma nuo seniai, o senas paprotys tai beveik lygus su tiesa. Nesusiprato visai, kad toks Pstrumskis aukauja viršininkui ne dėl pagerbimo, o tik dėl to, idant viršininkas žiūrėtų per pirštus ant jo darbų valsčiuje, nebaustų už aukas, kurias pats plėšia iš valsčiaus. Žinoma, da toliau buvo mintis, kad, imdamas nuo Pstrumskio aukas, padeda plėšt savo paviečio žmones.

Kad Vakanalijus Vziatkovičius aukas, pašvenčiamas viršininkui, laikė per dalyką teisingą, gali paaiškint šitas atsitikimas. Važinėdamas atsilankyt pas dvarponius, pateko pas baroną K., labai turtingą vokietį, kurio sūnus buvo prisirašęs prie Vokietijos. Mirus jaunesniajam sūnui ir neturint kam palikt turtų, K. norėjo vyresnįjį sūnų prirašyt atgal prie Maskolijos. Žinodamas, kad viršininkas tam reikalui gali būt parankus, tyčia taikėsi jį priimt ir gražiai pavaišint. Savo dvaruose K. prilaikė veislę arklių lenktynėms ir pats mėgdavo jodyt raitas. Užmanė visiems svečiams pajodyt. Kruglodurovui labai patiko paskirtas jam arklys, da labiau beveik už Kuznickio mašiną, ir tiesiog pasakė šeimininkui, kad jį siųstų namon ne karietoje, o tik raitą.

– Gerai, – atsakė K., – galėsi tamista jot. Leisiu sykiu vieną žmogų, tai parves atgal arklį.

– Be reikalo man adjutantas, parjosiu vienas. Šeimininkui buvo nesmagu ką nors daugiau sakyt, ir sutiko leist viršininką vieną, tikėdamas, kad arklį pats atsiųs. Nė į galvą neatėjo, kad galėtų atsitikt kitaip. Kruglodurovas išjojo. Pereina kelios dienos, nedėlia, antra – arklio nėra. Ant galo per oficialistą, tyčia nusiųstą į Naupilę, K. primena viršininkui arklį. O viršininkas anė gero.

– Primink, – sako, – savo ponui, kad jo sūnus reikia perkelt į mūs pusę.

Ant to ir pasibaigė. Arklys liko viršininkui. Paskiau pats Vakanalijus Vziatkovičius girdavosi, kokiu būdu įgijo gerą arklį, nieko nė neslėpdamas.

III

Atlikęs „administratyvišką susipažinimą“ su paviečiu, ilsėjosi Kruglodurovas namieje ramus ir linksmas. Kaip troško pasigirt tuo „susipažinimu“ Matvejevui! Tik tas beveik nuo laiko pirmosios su Kruglodurovu lekcijos buvo išvažiavęs į gubernijos miestą su reikalais savo bylos ir da buvo nesugrįžęs. Mūs viršminkas kasdien eidavo į paviečio kanceliariją pasirašyt ant popierų, o atlikusį laiką visiškai pašventė, kaipo pridera, reikalams savo šeimynos ir draugijos gyvenimui, pažymindamas jį neišpasakytu užsivertimu naikinime degtinės ar tai svečiuose, ar tai pas save kitus vaišinant. Taip tęsėsi gana ilgai. Jau suspėjo beveik visi vaitai su raštininkais atsilankyt, parodydami gerbimą savo vyriausybės, jau Pstrumskienė net porą kartų atsilankė su mažmožiais, jau atsirado keletas naujų reikalų su žydeliais... tik Galagaudžių valsčiaus vyriausybė nepasirodė. Tas dalykas užpykino Kruglodurovą. Įsakė tuojau Galagaudžių vaitui stot tą ir tą dieną pas viršininką. Vaitas stojo.

– Ar tu užmiršai kad yra paviečio viršininkas?

– Ne, pons viršininke, neužmiršau, – atsakė vaitas, nieko nenumanydamas, ko nuo jo reikalauja. – Ir mūs kanceliarijoje, rodos, viskas rasta tvarkoje...

– Ne tai! – riktelėjo viršininkas ir nežinojo ką toliau sakyt. – Ant kelintos aš tau įsakiau stot? – užklausė pamąstęs.

– Ant dešimtos, pons viršininke.

– O dabar pusiau vienuolikta! Ką?

– Kelias labai šlapias... – pradėjo teisintis vaitas, bet viršininkas nedavė jam užbaigt.

– Aš tave, šuns vaike, patupdysiu ant kokios nedėlios kitos, tai žinosi, kad yra pavietyje viršininkas! Pašol von! Važiuok ir žiūrėk!