Kad Vakanalijus Vziatkovičius aukas, pašvenčiamas viršininkui, laikė per dalyką teisingą, gali paaiškint šitas atsitikimas. Važinėdamas atsilankyt pas dvarponius, pateko pas baroną K., labai turtingą vokietį, kurio sūnus buvo prisirašęs prie Vokietijos. Mirus jaunesniajam sūnui ir neturint kam palikt turtų, K. norėjo vyresnįjį sūnų prirašyt atgal prie Maskolijos. Žinodamas, kad viršininkas tam reikalui gali būt parankus, tyčia taikėsi jį priimt ir gražiai pavaišint. Savo dvaruose K. prilaikė veislę arklių lenktynėms ir pats mėgdavo jodyt raitas. Užmanė visiems svečiams pajodyt. Kruglodurovui labai patiko paskirtas jam arklys, da labiau beveik už Kuznickio mašiną, ir tiesiog pasakė šeimininkui, kad jį siųstų namon ne karietoje, o tik raitą.

– Gerai, – atsakė K., – galėsi tamista jot. Leisiu sykiu vieną žmogų, tai parves atgal arklį.

– Be reikalo man adjutantas, parjosiu vienas. Šeimininkui buvo nesmagu ką nors daugiau sakyt, ir sutiko leist viršininką vieną, tikėdamas, kad arklį pats atsiųs. Nė į galvą neatėjo, kad galėtų atsitikt kitaip. Kruglodurovas išjojo. Pereina kelios dienos, nedėlia, antra – arklio nėra. Ant galo per oficialistą, tyčia nusiųstą į Naupilę, K. primena viršininkui arklį. O viršininkas anė gero.

– Primink, – sako, – savo ponui, kad jo sūnus reikia perkelt į mūs pusę.

Ant to ir pasibaigė. Arklys liko viršininkui. Paskiau pats Vakanalijus Vziatkovičius girdavosi, kokiu būdu įgijo gerą arklį, nieko nė neslėpdamas.

III

Atlikęs „administratyvišką susipažinimą“ su paviečiu, ilsėjosi Kruglodurovas namieje ramus ir linksmas. Kaip troško pasigirt tuo „susipažinimu“ Matvejevui! Tik tas beveik nuo laiko pirmosios su Kruglodurovu lekcijos buvo išvažiavęs į gubernijos miestą su reikalais savo bylos ir da buvo nesugrįžęs. Mūs viršminkas kasdien eidavo į paviečio kanceliariją pasirašyt ant popierų, o atlikusį laiką visiškai pašventė, kaipo pridera, reikalams savo šeimynos ir draugijos gyvenimui, pažymindamas jį neišpasakytu užsivertimu naikinime degtinės ar tai svečiuose, ar tai pas save kitus vaišinant. Taip tęsėsi gana ilgai. Jau suspėjo beveik visi vaitai su raštininkais atsilankyt, parodydami gerbimą savo vyriausybės, jau Pstrumskienė net porą kartų atsilankė su mažmožiais, jau atsirado keletas naujų reikalų su žydeliais... tik Galagaudžių valsčiaus vyriausybė nepasirodė. Tas dalykas užpykino Kruglodurovą. Įsakė tuojau Galagaudžių vaitui stot tą ir tą dieną pas viršininką. Vaitas stojo.

– Ar tu užmiršai kad yra paviečio viršininkas?

– Ne, pons viršininke, neužmiršau, – atsakė vaitas, nieko nenumanydamas, ko nuo jo reikalauja. – Ir mūs kanceliarijoje, rodos, viskas rasta tvarkoje...

– Ne tai! – riktelėjo viršininkas ir nežinojo ką toliau sakyt. – Ant kelintos aš tau įsakiau stot? – užklausė pamąstęs.

– Ant dešimtos, pons viršininke.

– O dabar pusiau vienuolikta! Ką?

– Kelias labai šlapias... – pradėjo teisintis vaitas, bet viršininkas nedavė jam užbaigt.

– Aš tave, šuns vaike, patupdysiu ant kokios nedėlios kitos, tai žinosi, kad yra pavietyje viršininkas! Pašol von! Važiuok ir žiūrėk!

Vaitelis išvažiavo, jau numanydamas viršininko norus. Galagaudžių vaitas tarnavo jau keletą metų ir spėjo pravaitaut gyvatą, nes turėjo pilnai išlavintą vaitų ypatybę: be peklinės nė guldavo, nė keldavo. Da prie senojo viršininko galėjo paaukaut savo algą, kadangi ant degtinės išteko iš namų, o dabar liko tik viena alga, kurios netekęs neturėtų už ką gert. Dėl to gi nesirodė viršininkui, tikėdamas užslėpt nuo jo savo algą. Pasirodė, kad apsigavo. Čia gąsdina viršininkas, o čia nesinori prastot vaitystės.

– Ką čia daryt? – klausiasi savo raštininko. – Reiktų pakišt viršininkui, visi taip daro, o nėra pinigų. Ką daryt?

– Žinai ką? – tarė gudrus raštininkas, – Paimk iš valsčiaus kasos. Iki tą dalyką kas patirs, tai pereis daug laiko, da galima bus į kasą sugrąžint. O jeigu, Dieve mylėk, patirtų, tai žinosime, kaip teisintis – nebijok!

– Gerai tu sakai, – pritarė vaitas.

Kasoje buvo tuo žygiu penki šimtai rublių. Paėmė iš to viršininkui šimtą.

– Na, o man už gerą rodą ir... tylėjimą tai nieko? nors penkiasdešimts duok! – atsiliepė raštininkas.

– Imk, tegul tave galas! – pasakė vaitas, o valandėlę patylėjęs, sušuko: – Kad tau penkiasdešimts, tai ir man penkiasdešimts! Juk aš viską darau ir už viską turėsiu atsakyt, ar ne?

– Imk ir tu!

– Na, jeigu taip, tai pridėkime da ir viršininkui penkiasdešimts!

– Pridėkime, – sutiko raštininkas.

Vaitas į kelias dienas atsilankė pas Kruglodurovą.

Sukako tiktai tiek laiko, kad vaitas spėjo pragert anuos penkiasdešimts rublių, ir vėl atsilankė pas viršininką su kitais 150 rublių.

Viršininkas net nusistebėjo, bet priėmė auką, visai neprijausdamas, kokia ji bus jam karti netolimoje ateityje.