Vaitelis išvažiavo, jau numanydamas viršininko norus. Galagaudžių vaitas tarnavo jau keletą metų ir spėjo pravaitaut gyvatą, nes turėjo pilnai išlavintą vaitų ypatybę: be peklinės nė guldavo, nė keldavo. Da prie senojo viršininko galėjo paaukaut savo algą, kadangi ant degtinės išteko iš namų, o dabar liko tik viena alga, kurios netekęs neturėtų už ką gert. Dėl to gi nesirodė viršininkui, tikėdamas užslėpt nuo jo savo algą. Pasirodė, kad apsigavo. Čia gąsdina viršininkas, o čia nesinori prastot vaitystės.

– Ką čia daryt? – klausiasi savo raštininko. – Reiktų pakišt viršininkui, visi taip daro, o nėra pinigų. Ką daryt?

– Žinai ką? – tarė gudrus raštininkas, – Paimk iš valsčiaus kasos. Iki tą dalyką kas patirs, tai pereis daug laiko, da galima bus į kasą sugrąžint. O jeigu, Dieve mylėk, patirtų, tai žinosime, kaip teisintis – nebijok!

– Gerai tu sakai, – pritarė vaitas.

Kasoje buvo tuo žygiu penki šimtai rublių. Paėmė iš to viršininkui šimtą.

– Na, o man už gerą rodą ir... tylėjimą tai nieko? nors penkiasdešimts duok! – atsiliepė raštininkas.

– Imk, tegul tave galas! – pasakė vaitas, o valandėlę patylėjęs, sušuko: – Kad tau penkiasdešimts, tai ir man penkiasdešimts! Juk aš viską darau ir už viską turėsiu atsakyt, ar ne?

– Imk ir tu!

– Na, jeigu taip, tai pridėkime da ir viršininkui penkiasdešimts!

– Pridėkime, – sutiko raštininkas.

Vaitas į kelias dienas atsilankė pas Kruglodurovą.

Sukako tiktai tiek laiko, kad vaitas spėjo pragert anuos penkiasdešimts rublių, ir vėl atsilankė pas viršininką su kitais 150 rublių.

Viršininkas net nusistebėjo, bet priėmė auką, visai neprijausdamas, kokia ji bus jam karti netolimoje ateityje.