Vaitelis išvažiavo, jau numanydamas viršininko norus. Galagaudžių vaitas tarnavo jau keletą metų ir spėjo pravaitaut gyvatą, nes turėjo pilnai išlavintą vaitų ypatybę: be peklinės nė guldavo, nė keldavo. Da prie senojo viršininko galėjo paaukaut savo algą, kadangi ant degtinės išteko iš namų, o dabar liko tik viena alga, kurios netekęs neturėtų už ką gert. Dėl to gi nesirodė viršininkui, tikėdamas užslėpt nuo jo savo algą. Pasirodė, kad apsigavo. Čia gąsdina viršininkas, o čia nesinori prastot vaitystės.

– Ką čia daryt? – klausiasi savo raštininko. – Reiktų pakišt viršininkui, visi taip daro, o nėra pinigų. Ką daryt?

– Žinai ką? – tarė gudrus raštininkas, – Paimk iš valsčiaus kasos. Iki tą dalyką kas patirs, tai pereis daug laiko, da galima bus į kasą sugrąžint. O jeigu, Dieve mylėk, patirtų, tai žinosime, kaip teisintis – nebijok!

– Gerai tu sakai, – pritarė vaitas.

Kasoje buvo tuo žygiu penki šimtai rublių. Paėmė iš to viršininkui šimtą.

– Na, o man už gerą rodą ir... tylėjimą tai nieko? nors penkiasdešimts duok! – atsiliepė raštininkas.

– Imk, tegul tave galas! – pasakė vaitas, o valandėlę patylėjęs, sušuko: – Kad tau penkiasdešimts, tai ir man penkiasdešimts! Juk aš viską darau ir už viską turėsiu atsakyt, ar ne?

– Imk ir tu!

– Na, jeigu taip, tai pridėkime da ir viršininkui penkiasdešimts!

– Pridėkime, – sutiko raštininkas.

Vaitas į kelias dienas atsilankė pas Kruglodurovą.

Sukako tiktai tiek laiko, kad vaitas spėjo pragert anuos penkiasdešimts rublių, ir vėl atsilankė pas viršininką su kitais 150 rublių.

Viršininkas net nusistebėjo, bet priėmė auką, visai neprijausdamas, kokia ji bus jam karti netolimoje ateityje.

Tuo tarpu atvažiavo į Naupilę apyrubės sūdas ant Matvejevo bylos. Matvejevas už visokias aukas, renkamas iš paviečio, o ypač už liuosavimą vyrų nuo kariumenės, tapo išsiųstas su bendrais į Siberiją. Kruglodurovas su atida klausė tos bylos, kuri paliko ant jo didį įspūdį ir beveik iš pamatų išgriovė ikšiolinę jo filosofiją.

– Tai viršininko padėjimas ne toks tvirtas, jeigu jį taip lengvai pasiekia tiesa, – protavo dabar Vakanalijus Vziatkovičius. – Tai aukų negalima imt be peržengimo tiesų... tai „imt“ dalykas gana slidus... O jau aš esmi ėmęs, ir, tiesai patyrus, būt man striuka... Pasirodo, kad aš pavietyje ne dievas, jeigu gali mane iš paviečio net į Siberiją išgabent... Juk aš dabar rankose tų visų, kurie man pakišo, jie galėtų mane apskųst, ir... lik sveiks! Dabar aš visų tarnas, o ne dievas!.. Bet ką čia daryt toliau? Neimt? Neimt negaliu: prie to pripratau, ir be to man neištektų... O kad ir neimčiau jau, tai gali mane nubaust vis tiek už tai, ką ėmiau... Ar imsi, ar neimsi, jau dabar ta pati... Imsiu! Imsiu, tuščia jų! Tik ta tiesa... ko ji reikalauja nuo viršininkų?.. ko ji prie viršininkų kimba?.. Imsiu!

Šitaip nusprendęs, nuėjo į parubežinį Prūsų miestelį šalia Naupilės, nusipirko stuopą spirito ir, persigabenęs tą kontrabandą per rubežių, grįžo per savo sostapilės rinką namo.

– Kaip nuo tos tiesos atsigint? – manė.– Argi ji neduoda išbėgt?

Staiga sustojo lyg ką atsiminęs, išsitraukė bonką spirito ir, kratydamas su ja aukščiau galvos, linksmai sušuko:

– O čia tiesa? ką? tiesa? čia tiesa?

Vėl įsidėjo bonką į kišenių ir nuėjo kur kas smarkesniu žingsniu. Vakanalijus Vziatkovičius išrišo mat didį klausimą: jeigu jis galėjo priešais tiesą parsinešt iš Prūsų stuopą spirito, kontrabandą, ir už tai nieko nebus, tai galima priešais tą pat tiesą imt ir kitokią kontrabandą, tik atsargiai, ir taipgi nieko nebus. Susiramino ir da sykį atkartojo ant drąsos: „Imsiu“.

Pasitaikė neužilgo geras šaltinis. Tuomet žmonės labai bėgo į Braziliją. Vyriausybė turėjo net įsakyt paviečių viršininkams prižiūrėt savo gyventojus ir parubežiuose gaudyt bėgančius. Kruglodurovas, gyvendamas parubežyje, sugaudavo partiją beveik kasdien. Žydai, partijų vadai, nenorėdami nustot savo pelno ir da patekt į kalinį, pasiūlė Kruglodurovui po keletą rublių už kiekvieną emigrantą. Sutiko, ir, kol bėgo žmonės, buvo ir viršininkui gerai, ir žydams neblogai.