Vėl įsidėjo bonką į kišenių ir nuėjo kur kas smarkesniu žingsniu. Vakanalijus Vziatkovičius išrišo mat didį klausimą: jeigu jis galėjo priešais tiesą parsinešt iš Prūsų stuopą spirito, kontrabandą, ir už tai nieko nebus, tai galima priešais tą pat tiesą imt ir kitokią kontrabandą, tik atsargiai, ir taipgi nieko nebus. Susiramino ir da sykį atkartojo ant drąsos: „Imsiu“.

Pasitaikė neužilgo geras šaltinis. Tuomet žmonės labai bėgo į Braziliją. Vyriausybė turėjo net įsakyt paviečių viršininkams prižiūrėt savo gyventojus ir parubežiuose gaudyt bėgančius. Kruglodurovas, gyvendamas parubežyje, sugaudavo partiją beveik kasdien. Žydai, partijų vadai, nenorėdami nustot savo pelno ir da patekt į kalinį, pasiūlė Kruglodurovui po keletą rublių už kiekvieną emigrantą. Sutiko, ir, kol bėgo žmonės, buvo ir viršininkui gerai, ir žydams neblogai.

Kruglodurovui pasisekė atleist širdį, t. y. nubaust kunigus, ant kurių da vis griežė dantį. Žydpilėje numirė prabaščius, visų mylimas žmogus. Ant palaidojimo suvažiavo iš aplinkinių parapijų kunigai visai nesiklausę viršininko. O gubernatoriaus buvo uždrausta išvažiuot kunigams į svetimą parapiją be paso nuo viršininko. Vakanalijus Vziatkovičius pasinaudojo iš to ir suskundė visus tuos kunigus. Žinoma, visiems užrašyta tapo koros nuo 25 iki 75 rublių. Šitame atsitikime kunigams buvo labai lengva išsiteisint ir išsivaduot nuo mokesčio. Juk išgavimas nuo viršininko paso, imant visą formališką kelią, ypač toliau nuo Naupilės gyvenantiems kunigams, reikalauja į dvi nedėlias laiko, o juk su palaidojimu tiek laukt negalima. Tai fiziška teisinimo pusė. Iš doriškos gi pusės palaidojimas, paskutinis patarnavimas savo draugui, tai toks išskiriamas iš kitų atsitikimas, kuris pro visus, nors ir gubernatoriaus valdžios vagučius, liuosai praeina. Taip buvo ir sutarta: teisintis ir pinigų nemokėt. Viršininkas užtaiso tada licitaciją, ketindamas išparduot kunigų daiktus. Kunigai sutarė laikytis, pasiduodami licitacijai, ir teisintis, kad ir kasžin prieš ką. Būtų išlaimėję ir garbę savo prilaikę, nes ir vyriausybė pati susiprato, kad be reikalo šiuo žygiu kunigus baudžia. Tik atsirado renegatas, vienas iš turtingiausių kunigų, Šelaukbūdžio prabaščius, ir viską sudarkė. Pabūgęs, kad kartais vyriausybė neatimtų taip derlingą parapiją arba nekenktų, jeigu bažnyčios valdžia norėtų paskirt į pralotus, pats patylomis užmokėjo savo korą. Tada jau vyriausybei būtų buvę negražu, jeigu būtų atleidusi kunigams, kurie patys nepasitiki ant savo nekaltybės. Prabaščiai nedavė savo pažadėtų daiktų ant licitacijos, turėdami iš ko užmokėt, o keleto varguolių vikarijušų pardavė paskutines kėdes.