Ikšiol Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas susipažino su savo paviečiu, su įvesta valsčiuose „tvarka“, šiek tiek su savo pareigomis kanceliarijoje ir spėjo permainyt pažvilgius ant aukų ir tvirtumo viršininko vietos. Vienu žodžiu, įsigudrino į visas reikalingas administratoriui paviečio ypatybes. Dabar pradėjo manyt apie garbę. Girdėjo ne kartą, kad tas administratorius tą padarė, kits kitą, tai čia, tai ten paliko atmintį. Pats žinojo, kad yra prisiųstos iš aukštesnės vyriausybės kokios ten popieros, kur vyriausybė reikalauja varyt rusifikaciją, gint maskolių reikalus, gaudyt kokius ten žmones su išvirkščiomis nuomonėmis, litvomanus, socialistus ir t. t. Matoma, parodytas garbės kelias, bet kaip prieit?

– Turiu įgyt garbę! – nusprendė Vakanalijus Vziatkovičius ir nuo tos dienos ėmėsi ieškot takų, kuriais galima prisėlint prie garbės. Vienok sunkiai ėjo. Ar po trijų nedėlių laužymo galvos, eidamas per tiltą ir dairydamasis į visas puses, ar nepamatys kur garbę lekiant, užtėmijo prie tilto lentutę su parašu, visai jam nesuprantamu.

– Kas čia parašyta? – klausia pasišaukęs žemskį.

– Tai, vaše vysokoblagorodije, parašyta lietuviškai „žingine“, kad žmonės per tiltą greit nevažiuotų. Mūsiškai bus „šagom“.

– Lietuviškai? Kas tai? Žiūrėk, kad šiandien vieton šito parašo būt maskoliškas! Čia ne Lietuva, čia Maskolija.

– Klausau, vaše vysokoblagorodije.