Ikšiol Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas susipažino su savo paviečiu, su įvesta valsčiuose „tvarka“, šiek tiek su savo pareigomis kanceliarijoje ir spėjo permainyt pažvilgius ant aukų ir tvirtumo viršininko vietos. Vienu žodžiu, įsigudrino į visas reikalingas administratoriui paviečio ypatybes. Dabar pradėjo manyt apie garbę. Girdėjo ne kartą, kad tas administratorius tą padarė, kits kitą, tai čia, tai ten paliko atmintį. Pats žinojo, kad yra prisiųstos iš aukštesnės vyriausybės kokios ten popieros, kur vyriausybė reikalauja varyt rusifikaciją, gint maskolių reikalus, gaudyt kokius ten žmones su išvirkščiomis nuomonėmis, litvomanus, socialistus ir t. t. Matoma, parodytas garbės kelias, bet kaip prieit?

– Turiu įgyt garbę! – nusprendė Vakanalijus Vziatkovičius ir nuo tos dienos ėmėsi ieškot takų, kuriais galima prisėlint prie garbės. Vienok sunkiai ėjo. Ar po trijų nedėlių laužymo galvos, eidamas per tiltą ir dairydamasis į visas puses, ar nepamatys kur garbę lekiant, užtėmijo prie tilto lentutę su parašu, visai jam nesuprantamu.

– Kas čia parašyta? – klausia pasišaukęs žemskį.

– Tai, vaše vysokoblagorodije, parašyta lietuviškai „žingine“, kad žmonės per tiltą greit nevažiuotų. Mūsiškai bus „šagom“.

– Lietuviškai? Kas tai? Žiūrėk, kad šiandien vieton šito parašo būt maskoliškas! Čia ne Lietuva, čia Maskolija.

– Klausau, vaše vysokoblagorodije.

Kruglodurovas apsisukęs grįžo atgal su tuo persitikrinimu, kad jau nuo jo garbė neišsprūs. Jau nieks nepasakys, kad jis yra viršininku tik dėl algos, kad menkas administratorius, nesirūpinantis apie valstijos reikalus, kad neatsižymino rusifikacijoje. „Kas permainė šitą parašą?“ – klaus ateityje. „O tai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas“, – atsakys kiekvienas. Žadino save tokiomis mintimis ir žengė jau taip, lyg bijodamas, kad nenupultų nuo galvos garbės vainikas.

Ant rytojaus, tikėdamas, kad apie jo administratyvišką rusifikacijos didžiadarbį žino jau visas miestas, išėjo pasivaikščiot ir prisigretino prie vaikščiojančio būrelio naupiliečių. Praeinant pro lentutę su nauju parašu ant tilto, Vakanalijus Vziatkovičius su didžiu švelnumu kreipėsi prie moteriškių:

– Šagom, mesdames, šagom!

Moteriškės nesuprato tų žodžių ir, dirstelėjusios tik į Kruglodurovą, ėjo toliau. Grįžtant vėl administratorius, lyg nurodydamas rankom į parašo pusę, ragino moteriškes, prieš kurias per prievartą norėjo pasigirti.

– Šagom, mesdames, šagom! Tada viena moteriškė atrėmė:

– Ar tamistai rodosi, kad mes – tai eskadronas kareivių? Iš kur tamistai staiga atėjo į galvą komanda? Net negražu!

Vakanalijus Vziatkovičius pamatė, kad ne tik nieks nežino apie jo didžiadarbį, bet ir rodant jį, nieks nežiūri. Ne, iš to garbės nebus, reikia kitur ieškot. Neprijautė, kad garbė pati pas jį ateis.