Kruglodurovas apsisukęs grįžo atgal su tuo persitikrinimu, kad jau nuo jo garbė neišsprūs. Jau nieks nepasakys, kad jis yra viršininku tik dėl algos, kad menkas administratorius, nesirūpinantis apie valstijos reikalus, kad neatsižymino rusifikacijoje. „Kas permainė šitą parašą?“ – klaus ateityje. „O tai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas“, – atsakys kiekvienas. Žadino save tokiomis mintimis ir žengė jau taip, lyg bijodamas, kad nenupultų nuo galvos garbės vainikas.

Ant rytojaus, tikėdamas, kad apie jo administratyvišką rusifikacijos didžiadarbį žino jau visas miestas, išėjo pasivaikščiot ir prisigretino prie vaikščiojančio būrelio naupiliečių. Praeinant pro lentutę su nauju parašu ant tilto, Vakanalijus Vziatkovičius su didžiu švelnumu kreipėsi prie moteriškių:

– Šagom, mesdames, šagom!

Moteriškės nesuprato tų žodžių ir, dirstelėjusios tik į Kruglodurovą, ėjo toliau. Grįžtant vėl administratorius, lyg nurodydamas rankom į parašo pusę, ragino moteriškes, prieš kurias per prievartą norėjo pasigirti.

– Šagom, mesdames, šagom! Tada viena moteriškė atrėmė:

– Ar tamistai rodosi, kad mes – tai eskadronas kareivių? Iš kur tamistai staiga atėjo į galvą komanda? Net negražu!

Vakanalijus Vziatkovičius pamatė, kad ne tik nieks nežino apie jo didžiadarbį, bet ir rodant jį, nieks nežiūri. Ne, iš to garbės nebus, reikia kitur ieškot. Neprijautė, kad garbė pati pas jį ateis.

Vieną nedėldienį, pavakare, jau temstant, važiavo iš bažnyčios su anyta ir bernu Kampinių kaimo šeimininkė, jauna likusi našlė, Gražienė. Pravažiuojant pro Taitaučiznos kordoną, užklupo abješčikai, ištraukė Gražienę iš vežimo ir nusivilko į laukus, o anyta su bernu persigandę parpleškėjo namo... Ką darė abješčikai su nelaiminga moteriške, tai žino tik tie laukai ir tamsi naktis. Anksti rytą vos ne vos parsivilko varguolė Gražienė sudraskyta ir sugnaibyta. Persirgusi keletą dienų, pasiskundė kaimynui dvarponiui, kuris rodijo apskųst maskolius, pabaust piktadarius ir išpasakojo, kaip ir ką padaryt. Gražienė padėkavojo už rodą ir išėjo rengt skundą.

– Da eisiu pasirodavot pas kunigą. Ką jis pasakys? – manė moteriškė ir nukako pas Naupilės prabaščių.

– Mano vaikeli, – tarė prabaščius, – tai baisus atsitikimas. Skųsk, vaikeli, skųsk! Jeigu tu atleistum, tai Dievas tau neatleis, nes parodytum, kad to dalyko nelaikai nė per nuodėmę.

– Tai dėkui, tėveli, už gražią rodą. Mūs ponas taipgi sakė skųst. Skųsiu, nėr ką. Atleisk jiems, tai kitąsyk gali žmogų ir ikismert užganubyt. Ką tu su bjaurybėmis!

Taitaučiznos kordono aficieras, patyręs apie savo abješčikų darbą ir ketinimą skųst, didei nusigando, nes žinojo, kaip skaudžiai prireiks atsakyt. Nėr ką daryt – eina pas saviškį, pas paviečio viršinmką, prašyt pagelbos. Pats viršininkas nieko negalėjo išprotaut, bet jo pagelbininkas Duževskis davė tokią rodą:

– Nesirūpinkite, aš pasakysiu, ką daryt. Eikite tiesiog pas prabaščių ir paprašykite, kad nudraustų moteriškę nuo skundo. Prabaščiaus ji tikrai paklausys. O kad prabaščius išpildys jūs prašymą, tai aš duodu savo galvą. Jis dabar laukia užtvirtinimo ant praloto, tai jam paviečio viršininkas labai reikalingas su gerais liudijimais. Už tą dalyką prabaščius parduotų dūšias visos savo parapijos – aš jį gerai pažįstu.

Tą pačią dieną Kruglodurovas buvo pas prabaščių ir visai nedaug turėjo darbo perkalbėt jį į savo pusę. Prabaščius pažadėjo nutildyt moteriškę, o Kruglodurovas nudžiugo, pasisekus užstot maskolių reikalus taip, kaip nori vyriausybė. „Garbė rankose, – manė Vakanalijus Vziatkovičius, – o mažių mažiausiai vyriausybės pagyrimas“.

Da iš vakaro prabaščius įsakė špitolninkui pavadint anksti Gražienę. Žmonelė atėjo, o prabaščius pradėjo taip:

– Mano vaikeli! aš per visą naktį mąsčiau apie tavo skundą, ir žinai ką, man rodosi, geriau bus, jeigu neskųsi. Pati supranti... kad būtum mergina, tai tas atsitikimas kenktų tau, o dabar... kokia pragaištis?.. Su tuo skundu... pradėsi, tai daug vargo, iki pasibaigs, o ant galo da gali nelaimėt... Geriau, vaikeli, neskųsk! aš taip rodiju. Juk kasdien poteriauji: ir atleisk mums, kaip ir mes atleidžiam. Atsimink, vaikeli!

Moteriškė prižadėjo neskųst, tik atsisveikinusi ir eidama namo, negalėjo nė kokiu būdu suprast: dėl ko tas atsitikimas užvakar buvo baisus, o šiandien nieko nekenkia? Dėl ko užvakar reikėjo skųst, o šiandien jau ne? Rado tik vieną išaiškinimą: taip liepė kunigas, tai taip turi būt gerai.

Vienok nė šiuo žygiu neteko viršininkui nė garbė, nė vyriausybės pagyrimas. Nieks nepavadino, kad Vakanalijus Vziatkovičius – apgynėjas maskolių reikalų, o nuo vyriausybės juk tyčia buvo slepiamas tas atsitikimas su Gražiene.