Vieną nedėldienį, pavakare, jau temstant, važiavo iš bažnyčios su anyta ir bernu Kampinių kaimo šeimininkė, jauna likusi našlė, Gražienė. Pravažiuojant pro Taitaučiznos kordoną, užklupo abješčikai, ištraukė Gražienę iš vežimo ir nusivilko į laukus, o anyta su bernu persigandę parpleškėjo namo... Ką darė abješčikai su nelaiminga moteriške, tai žino tik tie laukai ir tamsi naktis. Anksti rytą vos ne vos parsivilko varguolė Gražienė sudraskyta ir sugnaibyta. Persirgusi keletą dienų, pasiskundė kaimynui dvarponiui, kuris rodijo apskųst maskolius, pabaust piktadarius ir išpasakojo, kaip ir ką padaryt. Gražienė padėkavojo už rodą ir išėjo rengt skundą.

– Da eisiu pasirodavot pas kunigą. Ką jis pasakys? – manė moteriškė ir nukako pas Naupilės prabaščių.

– Mano vaikeli, – tarė prabaščius, – tai baisus atsitikimas. Skųsk, vaikeli, skųsk! Jeigu tu atleistum, tai Dievas tau neatleis, nes parodytum, kad to dalyko nelaikai nė per nuodėmę.

– Tai dėkui, tėveli, už gražią rodą. Mūs ponas taipgi sakė skųst. Skųsiu, nėr ką. Atleisk jiems, tai kitąsyk gali žmogų ir ikismert užganubyt. Ką tu su bjaurybėmis!

Taitaučiznos kordono aficieras, patyręs apie savo abješčikų darbą ir ketinimą skųst, didei nusigando, nes žinojo, kaip skaudžiai prireiks atsakyt. Nėr ką daryt – eina pas saviškį, pas paviečio viršinmką, prašyt pagelbos. Pats viršininkas nieko negalėjo išprotaut, bet jo pagelbininkas Duževskis davė tokią rodą:

– Nesirūpinkite, aš pasakysiu, ką daryt. Eikite tiesiog pas prabaščių ir paprašykite, kad nudraustų moteriškę nuo skundo. Prabaščiaus ji tikrai paklausys. O kad prabaščius išpildys jūs prašymą, tai aš duodu savo galvą. Jis dabar laukia užtvirtinimo ant praloto, tai jam paviečio viršininkas labai reikalingas su gerais liudijimais. Už tą dalyką prabaščius parduotų dūšias visos savo parapijos – aš jį gerai pažįstu.

Tą pačią dieną Kruglodurovas buvo pas prabaščių ir visai nedaug turėjo darbo perkalbėt jį į savo pusę. Prabaščius pažadėjo nutildyt moteriškę, o Kruglodurovas nudžiugo, pasisekus užstot maskolių reikalus taip, kaip nori vyriausybė. „Garbė rankose, – manė Vakanalijus Vziatkovičius, – o mažių mažiausiai vyriausybės pagyrimas“.

Da iš vakaro prabaščius įsakė špitolninkui pavadint anksti Gražienę. Žmonelė atėjo, o prabaščius pradėjo taip:

– Mano vaikeli! aš per visą naktį mąsčiau apie tavo skundą, ir žinai ką, man rodosi, geriau bus, jeigu neskųsi. Pati supranti... kad būtum mergina, tai tas atsitikimas kenktų tau, o dabar... kokia pragaištis?.. Su tuo skundu... pradėsi, tai daug vargo, iki pasibaigs, o ant galo da gali nelaimėt... Geriau, vaikeli, neskųsk! aš taip rodiju. Juk kasdien poteriauji: ir atleisk mums, kaip ir mes atleidžiam. Atsimink, vaikeli!

Moteriškė prižadėjo neskųst, tik atsisveikinusi ir eidama namo, negalėjo nė kokiu būdu suprast: dėl ko tas atsitikimas užvakar buvo baisus, o šiandien nieko nekenkia? Dėl ko užvakar reikėjo skųst, o šiandien jau ne? Rado tik vieną išaiškinimą: taip liepė kunigas, tai taip turi būt gerai.

Vienok nė šiuo žygiu neteko viršininkui nė garbė, nė vyriausybės pagyrimas. Nieks nepavadino, kad Vakanalijus Vziatkovičius – apgynėjas maskolių reikalų, o nuo vyriausybės juk tyčia buvo slepiamas tas atsitikimas su Gražiene.

– Da pabandysiu paieškot pavietyje žmonių su išvirkščiomis nuomonėmis,– ramino save Kruglodurovas.– Reikia išbandyt visi keliai, iš viršaus nurodyti.

Tuojau davė išskirstytiems pavietyje žemskiams ypatingą įsakymą, idant žiūrėtų gerai, ar nepasirodys kur neištikima žmogysta, ir apie tai ant tų pėdų praneštų.

Į ūmą laiką gavo du raportu. Viename rašo: „Apie Galagaudžius suka kasžin koks žmogus poniškai apsirėdęs vaikščioja po kalnus dairosi į visas puses o paskui pasistatęs ant aukšto trikojo mašiną prikiša prie jos galvą užsidengia juoda pala ir ką jis ten paskui daro nepatyriau negalėdamas prisiartint, kad neužtėmytų manęs ir nepabėgtų“.

Kitas raportas toks: „Apie Trumpuvą pasirodė kasžin koks ponas, kuris ateina į kaimus ir mieruoja žmonių galvas. Kam jis taip daro, negalima žinot. Vieni sako, kad rengia lietuvių kariumenę ir mieruoja galvas, idant kepurės gerai tiktų kiekvienam. Kiti sako, kad jis neva mieruoja, o tuo tarpu šnabžda į ausį, mokindamas, kaip smaugt maskolius“.

– A! turiu jau du paukščiu! – judošiškai nusišypsojo trokštantis garbės administratorius. – Tai litvomanai arba socialistai! Suimsiu juodu!

Nesistebėkime: juk administratorius parapijos dėl garbės savo pavedė į abješčikų rankas jaunos moteriškės garbę, tai dėl ko gi administratorius paviečio negalėtų dėl savo garbės pašvęst nekaltų žmonių liuosybę?