– Da pabandysiu paieškot pavietyje žmonių su išvirkščiomis nuomonėmis,– ramino save Kruglodurovas.– Reikia išbandyt visi keliai, iš viršaus nurodyti.

Tuojau davė išskirstytiems pavietyje žemskiams ypatingą įsakymą, idant žiūrėtų gerai, ar nepasirodys kur neištikima žmogysta, ir apie tai ant tų pėdų praneštų.

Į ūmą laiką gavo du raportu. Viename rašo: „Apie Galagaudžius suka kasžin koks žmogus poniškai apsirėdęs vaikščioja po kalnus dairosi į visas puses o paskui pasistatęs ant aukšto trikojo mašiną prikiša prie jos galvą užsidengia juoda pala ir ką jis ten paskui daro nepatyriau negalėdamas prisiartint, kad neužtėmytų manęs ir nepabėgtų“.

Kitas raportas toks: „Apie Trumpuvą pasirodė kasžin koks ponas, kuris ateina į kaimus ir mieruoja žmonių galvas. Kam jis taip daro, negalima žinot. Vieni sako, kad rengia lietuvių kariumenę ir mieruoja galvas, idant kepurės gerai tiktų kiekvienam. Kiti sako, kad jis neva mieruoja, o tuo tarpu šnabžda į ausį, mokindamas, kaip smaugt maskolius“.

– A! turiu jau du paukščiu! – judošiškai nusišypsojo trokštantis garbės administratorius. – Tai litvomanai arba socialistai! Suimsiu juodu!

Nesistebėkime: juk administratorius parapijos dėl garbės savo pavedė į abješčikų rankas jaunos moteriškės garbę, tai dėl ko gi administratorius paviečio negalėtų dėl savo garbės pašvęst nekaltų žmonių liuosybę?

Įsakyta suimt suskųstas raportuose neištikimas žmogystas. Tegul visi žinos dabar, kad Vakanalijus Vziatkovičius ant visko turi akį kaipo tikras administratorius ir naikintojas negeistinų valstijai gaivalų. Jau apie šitą dalyką tik turės žinot vyriausybė. Bet ir čia Kruglodurovas vieton garbės sulaukė tik juokų. Pasirodė, kad tuodu ponu buvo atvažiavusiu ant vasaros pasilsėt panemunėse. Vienas buvo mylėtojas fotografas, o kitas garsus etnologas. Jau kad nesiseka kam, tai nesiseka!

Kruglodurovas buvo net užmetęs mintis apie įgijimą garbės, tik išgirdo, kad gubernatorius pagyrė vieną viršininką už įtaisymą „ikonos“ ant atminties išlikimo nuo myrio Aleksandro III, susikūlus ties Borkais mašinai. Atgijo mūs viršininkas ir su visa energija stvėrėsi prie taisymo tokios pat „ikonos“. Čia tur pasisekt ir vyriausybė negal neužtėmyt. Neilgai laukdamas, pradėjo rinkt iš savo paviečio tam dalykui liuosas aukas. Činovninkai visi turėjo duot, nes bijojo, kad nedavę nenustotų vietos; dvarponiams nepritiko neduot, ypač kad jų draugijinės ir politiškos nuomonės sukosi tik aplink tai: pritinka ar nepritinka; vaitams, raštininkams ir šaltyšiams buvo įsakyta duot: jeigu neduosite, tai aš jums parodysiu! Kunigai davė ant „ikonos“ su didžiu noru. Tokiu būdu į trumpą laiką buvo surinkta „liuosų“ aukų iš paviečio arti 800 rbl. Grįždamas iš paskutinės kelionės su surinktais pinigais, važiavo Kruglodurovas panemune per Trumpuvą, tarp neišpasakytai gražių kalnelių, apžėlusių medžiais ir krūmais. Vietos gražumas privertė administratorių svajot.

– Gerai vienok, kad mašina ties Borkais susikūlė... Gali žmogus nors pakilt vyriausybės akyse... Kad taip da vienas toks priepuolis, tai da aukščiau galėtum iškilt... O kasžin, kad taip ant paviečio viršininko gyvasties pasikėsintų, ar pagarsėtų pas vyriausybę? Juk viršininkas yra caro vietininkas, pildo jo valią, gali turėt neapkenčiančius... taigi ir ant viršininko gali kėsintis... gali...

Lyg tyčia lekia akmenukas, krinta ant rato ir atsimušęs suduoda į vežimo šoną.

– Stok! pasikėsinimas ant gyvasties! – sušuko Kruglodurovas nesavu balsu.

Tuoj liepė važiuojančiam su juo žemskiui ieškot krūmuose galvažudžio, o vežikui paduot tą akmenį, kurs buvo mestas.

– Štai šitas, pons viršininke, – tarė vežikas, paduodamas mažą akmenuką.

– Negal būt! – riktelėjo Kruglodurovas. – Su tokiu ant gyvasties nesikėsina! štai šitą paduok, – paliepė parodęs pakelėje įaugusį į žemę akmenį menkiausiai nuo dvidešimts svarų. Vežikas išlupo akmenį, įdėjo į vežimą, o viršininkas vertė ko greičiausiai važiuot į Trumpuvos dvarą. Čia padarė triukšmą ir suvarė žmones ieškot galvažudžio. Neužilgo atėjo žemskis, vesdamas už rankų du verkiančiu vaiku, kuriuodu mėtė ant kalno akmenukus, bandydamu, katro geresnė ranka. Mat vienas iš jųdviejų pamėtėjo smarkiau, pravažiuojant pakalnėje viršininkui, ir pataikė į jo vežimą. Kruglodurovas pareikalavo betgi nubaust vaikus, surašė protokolą ir nuvažiavo su akmeniu namo, ketindamas parodyt jį, kaipo corpus delicti, kad ne tik ant caro, bet ir ant viršininko galvos buvo pasikėsinę. Kadangi visi pradėjo juoktis iš tos Kruglodurovo pasakos ir corpus delicti, liepė akmenį išmest ir užsiėmė vien tik triūstis apie „ikoną“.