– Gerai vienok, kad mašina ties Borkais susikūlė... Gali žmogus nors pakilt vyriausybės akyse... Kad taip da vienas toks priepuolis, tai da aukščiau galėtum iškilt... O kasžin, kad taip ant paviečio viršininko gyvasties pasikėsintų, ar pagarsėtų pas vyriausybę? Juk viršininkas yra caro vietininkas, pildo jo valią, gali turėt neapkenčiančius... taigi ir ant viršininko gali kėsintis... gali...

Lyg tyčia lekia akmenukas, krinta ant rato ir atsimušęs suduoda į vežimo šoną.

– Stok! pasikėsinimas ant gyvasties! – sušuko Kruglodurovas nesavu balsu.

Tuoj liepė važiuojančiam su juo žemskiui ieškot krūmuose galvažudžio, o vežikui paduot tą akmenį, kurs buvo mestas.

– Štai šitas, pons viršininke, – tarė vežikas, paduodamas mažą akmenuką.

– Negal būt! – riktelėjo Kruglodurovas. – Su tokiu ant gyvasties nesikėsina! štai šitą paduok, – paliepė parodęs pakelėje įaugusį į žemę akmenį menkiausiai nuo dvidešimts svarų. Vežikas išlupo akmenį, įdėjo į vežimą, o viršininkas vertė ko greičiausiai važiuot į Trumpuvos dvarą. Čia padarė triukšmą ir suvarė žmones ieškot galvažudžio. Neužilgo atėjo žemskis, vesdamas už rankų du verkiančiu vaiku, kuriuodu mėtė ant kalno akmenukus, bandydamu, katro geresnė ranka. Mat vienas iš jųdviejų pamėtėjo smarkiau, pravažiuojant pakalnėje viršininkui, ir pataikė į jo vežimą. Kruglodurovas pareikalavo betgi nubaust vaikus, surašė protokolą ir nuvažiavo su akmeniu namo, ketindamas parodyt jį, kaipo corpus delicti, kad ne tik ant caro, bet ir ant viršininko galvos buvo pasikėsinę. Kadangi visi pradėjo juoktis iš tos Kruglodurovo pasakos ir corpus delicti, liepė akmenį išmest ir užsiėmė vien tik triūstis apie „ikoną“.

Apskelbė visiems, būk davęs daryt „ikoną“ Peterburge, būk kaštuosianti tiek ir tiek – vos išteksią ant apdarų ir altoriaus. O iš tikrųjų dirbo „ikoną“ Kaune ir viskas kaštavo ne daugiau per 400 rublių. Kur dingo likusiejie pinigai, nieks nė neklausė, nes tokiuose atsitikimuose priežiūros juk nėra.

Pargabeno „ikoną“ ir vėl pradėjo rinkt pinigus ant pašventinimo, o geriau sakant, ant palėbavimo pabaigus šventinimą. Dabar rinko jau ne nuo visų, tik nuo inteligentų.

Dienai pašventinimo prisitaisė, galima sakyt, priderančiai. Palengvinimui gi kelio savo garbei nepamiršo nė apie korespondentą. Užkvietė vieną mokintoją ir prašė aprašyt pašventinimo ceremoniją ir istoriją atsiradimo „ikonos“. Persergėjo vienok korespondentą, kad pats neišdrįstų pavest savo rašto spaudai, iki jis, Kruglodurovas, neperžiūrės.

Į kelias dienas po pašventinimo „ikonos“ atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius į Žydpilę, kur gyveno anas mokintojas, korespondencijai peržiūrėt. Autorius skaitė, o korespondencijos didžiavyris klausė. Korespondentas, pripažindamas, kad Kruglodurovas visgi ne koks menkniekis, o tik paviečio viršininkas, kartais gal užtart, nesigailėjo ko švelniausių žodžių, papuošiančių didžiavyrio vardą. Tik doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič ir doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič – nuolat skambėjo. Kruglodurovui tas dalykas labai patiko, bet norėdamas pasirodyt šiek tiek numanančiu ir kad neyra vertas taip didelės garbės, perkirto:

– Tamista, man rodosi, štai šitoje vietoje galima būt išmest „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“. Anoje taipgi... galima. Matai, tamista, lyg per tankiai... juk supranti, tamista...

Autorius skaitė, o Kruglodurovas rodė, kokiose vietose galima išbraukt „doblestnyj V. V.“

Perskaitė visą korespondenciją, luktelėjo, ir viršininkas pasiūlė da kartą perskaityt, kad da geriau padailintų.

– Palauk, palauk, tamista! štai šitoje vietoje tai labai tiktų „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“, – tarė Kruglodurovas, staiga prispaudęs su kairės rankos smilium stalą, lyg rodydamas tą vietą. – Mat ausis to reikalauja, – užbaigė pakreipęs žemyn dešiniąją ausį ir smulkiai miklindamas palei ją dešinės rankos pirštais.

Dabar autorius skaitė, o viršininkas rodė, kur būtų gerai pridėt „doblestnyj V. V.“ Pabaigė antrąją korektą, ir pasirodė, kad dabar kur kas tankiau atsikartoja „doblestnyj V. V.“ nekaip pirmąkart.

Didžiavyris pagyrė autorių už gražią plunksną, įsidėjo perrašytą iš naujo korespondenciją į kišenių ir išvažiavo. Ar buvo ta korespondencija patalpinta kokiam nors laikraštyje, pasiliko slėpiniu ant visados. Vienok Kruglodurovas atkreipė ant savęs vyriausybės akis, nes ant pašventinimo „ikonos“ buvo pats gubernatorius.

Nuo to laiko Kruglodurovo širdis buvo pripildyta neapsiliaujančio džiaugsmo. Da labiau nudžiugo gavęs nuo gubernatoriaus įsakymą atlankyt kaimų mokyklas per taip vadinamus egzaminus ir patirt, ar vaikai moka katekizmą. Mat Vakanalijus Vziatkovičius ir prie apšvietimo pridėjo ranką.

Pirmiausiai atvažiavo į Žydpilę ir, paprašęs mokintojaus paklausinėt vaikus iš katekizmo, klausė atsakymų atsidėjęs. Paskui, atsisveikindamas su mokintoju, taip prakalbėjo: