Taip ir padarė. Išrinkę nusiuntė pas rabiną du gudresniu žydeliu, kuriuodu užsidarė su rabinu ir ilgai ilgai kažin ką tarėsi. Į keletą dienų tuodu pat pasiuntiniu atėjo vėl pas rabiną ir džiaugsmingai išpasakojo štai ką:

Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas buvo paprastu kareiviu kare su turkais 187... Viename mūšyje įlindo iš baimės į balą. Kada vieni kitus nuo tos vietos nusivijo, išlindo Kruglodurovas iš balos ir žiūri, ką čia dabar daryt. Apsiraišiojo kaipo didei pažeistas, paėmė nuo užmušto turko kepuraitę, o savąją užsidėjo ant galvos. Išvydęs atjojančius turkus, užsimaudavo turkų kepuraitę, savąją kišdamas po skvernu. Prieš maskolių užsidėdavo savo kepurę ir žegnodavosi į trikampį. Taigi nė vieni, nė kiti nieko jam nedarė. Besivalkiodamas po mūšio lauką, rado turkų papartį ir neišpasakytai nudžiugo iš tokio radinio. Tik kaip jį nunešt pas vyresnįjį? Besirūpinant apie tai, pakilo nuo žemės atsigaivinęs arklys. Kruglodurovas pasinaudojo iš to ir, pasigavęs arklį, prisirišo. Kada pamatė iš tolo atjojančius maskolius, užsėdo ant arklio ir nulėkė priešais juos iškėlęs papartį. Žinoma, tapo perstatytas vyresniamjam, gavo už narsybę š-to Jurgio kryžių ir liko iškeltas į aficierus. Ištarnavus paskirtą laiką, neturėjo ką su juo daryt, nes visai buvo nemokintas ir didelis girtuoklis, tai ir atsiuntė dabar čion į paviečio viršininkus.

– Gerai,– tarė rabinas,- duokite man tris dienas pamąstyti, o tada gausite nuo manęs atsakymą.

Sukakus trims dienoms, rabinas davė žydams atsakymą tokį:

– Jis sakosi, kad paviečio dievas, tai neškite jam aukas – priims.

Žydeliai ant tų pėdų sutarė išmėgint rabino rodą, bet išsyk nepasisekus, pradėjo iš tikrųjų rūpintis.

Visai nieko nerūpėjo viršininkas tai kaimo žmonėms. Jie lemtai nė nežinojo, ar atsimainė senas ant naujo. Jie su viršininkais pažinties neturi nė kokios, mokesčiai tie pat ar prie vieno, ar prie kito, reikalų tiesiog su viršininkais neturi, tai ką da čia rūpintis? Žydeliai vienok neiškęsda vo neužkabinę ir kaimo žmonių su žinia apie tokią naujieną.

– Juozai, ar žinai, kad dabar turime naują viršininką? Ui, tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia.

– Tai, ką toks ponas smarvę žydą prie savęs leisis?

– Ui Juozai, Juozai! aš tik nenoriu sakyt, kad tu durnas, o tu durnas. Tu nieko neišmanai. Palauk, paskui kitaip kalbėsi, kaip tau reiks į to pono kišenių pripilt – tik tu to neišmanai.

Teisybė, Juozas to neišmanė, kaip tai jis turės pilt viršininkui į kišenių, jam nė į galvą niekad neatėjo, kad taip gal būt ir kad toks dalykas reiktų suprast.

Vakanalijus Vziatkovičius iš teisybės buvo toks, kaip jį aprašė savo pranešime žydeliai, – „pusaklis aficieras“. Nežinodamas, nė kas tai pavietis, nė kas tai administracija, tapo išsyk paviečio viršininku. Bet kas tai yra būt paviečio viršininku, ką reik daryt? Šito visai nenumanė. Dėl to gi, vos tik atvažiavo, nuėjo pasiklaust rodos pas Matvejevą, buvusį prieš jį viršininku ir dabar laukiantį bylos, kurioje pats žymėjo kaipo didžiausias kaltininkas.

Matvejevas pasakė šitaip:

– Kas jums galvoj, Vakanalijau Vziatkovičiau, kas tai administracija, kas tai pavietis? Jums gana žinot tiktai, kad jūs viršininkas ir turit rūpintis kiek galima daugiau išgriebt štai šitų, – ir galais suglaustų dešinės rankos pirštų sudavė kelissyk į sugaubtą kairiosios delną. – Ar šiaip valdysi, ar taip, vis tik tiek, mes visi, viršininkai, atsidursime ten, – čia mostelėjo ranka į Siberijos šalį. – Štai aš esmi dabar apskųstas, žinau tikrai, kad išsiųs mane ten, bet man vis tiek, nes spėjau prisirinkti skatiko taip užtektinai, kad man ir ten bus ramu. Aš kalbu atvirai. Tiktai įsitėmykite, Vakanalijau Vziatkovičiau, – pridūrė Matvejevas pasirengusiam eit Kruglodurovui, – iš pradžių pasibranginkite! O iš kur imt pinigus, kokiais keliais, tai taipgi nesirūpinkite. Jau čia įvesta nuo seniai, kad patys pinigai pas jus ateis, tik žerkite! Reikia tik išsyk gerai save pastatyt, – da pridūrė Matvejevas.

Kruglodurovas išėjo. Suprato viską, tik nenumanė, kas tai yra ten. Vienok, išaiškinęs sau, kad tai turi būt vieta, kur posmert ilsisi viršininkų dvasios, susiramino. Parėjęs namo, šaukia pačią ir, trindamas iš džiaugsmo rankas, sako:

– Žinai ką, Pogoda Nenastjevna, pinigų bus, bus, tiktai reikia išsyk gerai save pastatyt. Bet kaip tai atlikt, neišmanau, – tarė palūkėjęs. – Lengva pasakyt, tik sunku išpildyt. O jau nėr kada laukt ilgai.

Vakanalijus Vziatkovičius nutilo, ir veidas jo apsiniaukė.

Susėdo abudu su pačia ir sušaukė visas mintis į pagelbą.

– O kad tu taip pupteltum į žandą vienam, antram, trečiam paeiliui, ką? Tai visi stovėtų prieš tave išsitiesę kaip kareiviai, pameni, – atsiliepė Pogoda Nenastjevna.

– Teisybė, stovėtų išsitiesę, bet... Čia, matai, reiktų švelniau... kad bijotų, o nepyktų, – atsakė pats. Ir vėl abudu nutilo.