Perskaitė visą korespondenciją, luktelėjo, ir viršininkas pasiūlė da kartą perskaityt, kad da geriau padailintų.

– Palauk, palauk, tamista! štai šitoje vietoje tai labai tiktų „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“, – tarė Kruglodurovas, staiga prispaudęs su kairės rankos smilium stalą, lyg rodydamas tą vietą. – Mat ausis to reikalauja, – užbaigė pakreipęs žemyn dešiniąją ausį ir smulkiai miklindamas palei ją dešinės rankos pirštais.

Dabar autorius skaitė, o viršininkas rodė, kur būtų gerai pridėt „doblestnyj V. V.“ Pabaigė antrąją korektą, ir pasirodė, kad dabar kur kas tankiau atsikartoja „doblestnyj V. V.“ nekaip pirmąkart.

Didžiavyris pagyrė autorių už gražią plunksną, įsidėjo perrašytą iš naujo korespondenciją į kišenių ir išvažiavo. Ar buvo ta korespondencija patalpinta kokiam nors laikraštyje, pasiliko slėpiniu ant visados. Vienok Kruglodurovas atkreipė ant savęs vyriausybės akis, nes ant pašventinimo „ikonos“ buvo pats gubernatorius.

Nuo to laiko Kruglodurovo širdis buvo pripildyta neapsiliaujančio džiaugsmo. Da labiau nudžiugo gavęs nuo gubernatoriaus įsakymą atlankyt kaimų mokyklas per taip vadinamus egzaminus ir patirt, ar vaikai moka katekizmą. Mat Vakanalijus Vziatkovičius ir prie apšvietimo pridėjo ranką.

Pirmiausiai atvažiavo į Žydpilę ir, paprašęs mokintojaus paklausinėt vaikus iš katekizmo, klausė atsakymų atsidėjęs. Paskui, atsisveikindamas su mokintoju, taip prakalbėjo:

– Labai tamistai dėkui! vaikai iš tikėjimo dalykų atsako puikiai. Nors aš lietuviškai nesuprantu, bet iš akių matyt, kad tamistos mokintiniai katekizmą moką gerai. Taipjau vienas, skaitydamas ciecoriaus šeimyną, suklupo, bet tai nieko, tai, apskritai imant, mokėjimą katekizmo tamistos mokykloje da ne visai gadina... Tikėjimo dalykai – didelis daiktas! kas juos moka, tai moka viską! – užbaigė Kruglodurovas, pažymindamas paskutinį žodį ir parodydamas, kad supratime mokslo reikalų ir jo kelinės ne per žemai.

Iš čia nuvažiavo į Pliuškių bažnytkaimį ir užragino mokintoją paklausinėt vaikus poterių. Mokintojas buvo žmogus tamsuolis, bet turintis labai miklią sąžinę. Ta antroji ypatybė duodavo jam progą taip gudriai pasielgt prieš vyriausybę atvirais ir slapčiais keliais, kad žmonės negalėjo išmest jo nė iš mokyklos, nors kelis kartus buvo bandę. Taigi ir dabar, nepasitikėdamas, ar vaikai ant poterių nesuklups, griebėsi prie savo gudrumo:

– Pons viršininke, pavelykite pirmiau užklaust apie ciecoriaus šeimyną!

– Gerai, gerai, – tiko viršininkas.

Vaikiščią net prakaitas išpylė, iki išrentė visą šeimyną nuo pradžios iki galo. Vienok pasakė viską, ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto.

– Labai gerai, labai gerai, – pritarė Vakanalijus Vziatkovičius. – O dabar štai šitą vaiką užklausk tamista iš poterių! Vaikas atsistojo.

– Pavelykite, pons viršininke, aš da jį užklausiu... Pasakyk, kaip aukštiname mūs poną viršininką? – suskubino mokintojas.

– Ne, ne, ne! – perkirto Kruglodurovas. – Taip negalima... pirmiau reikia gubernatorius...

– Na, tai kaip aukštiname poną gubernatorių? – klausia mokintojas vaiko.

Vaikas išpleškino viską po imeni, otčestvu, činu i ordenam.

– Na, o dabar... kaip poną viršininką?