– Labai tamistai dėkui! vaikai iš tikėjimo dalykų atsako puikiai. Nors aš lietuviškai nesuprantu, bet iš akių matyt, kad tamistos mokintiniai katekizmą moką gerai. Taipjau vienas, skaitydamas ciecoriaus šeimyną, suklupo, bet tai nieko, tai, apskritai imant, mokėjimą katekizmo tamistos mokykloje da ne visai gadina... Tikėjimo dalykai – didelis daiktas! kas juos moka, tai moka viską! – užbaigė Kruglodurovas, pažymindamas paskutinį žodį ir parodydamas, kad supratime mokslo reikalų ir jo kelinės ne per žemai.

Iš čia nuvažiavo į Pliuškių bažnytkaimį ir užragino mokintoją paklausinėt vaikus poterių. Mokintojas buvo žmogus tamsuolis, bet turintis labai miklią sąžinę. Ta antroji ypatybė duodavo jam progą taip gudriai pasielgt prieš vyriausybę atvirais ir slapčiais keliais, kad žmonės negalėjo išmest jo nė iš mokyklos, nors kelis kartus buvo bandę. Taigi ir dabar, nepasitikėdamas, ar vaikai ant poterių nesuklups, griebėsi prie savo gudrumo:

– Pons viršininke, pavelykite pirmiau užklaust apie ciecoriaus šeimyną!

– Gerai, gerai, – tiko viršininkas.

Vaikiščią net prakaitas išpylė, iki išrentė visą šeimyną nuo pradžios iki galo. Vienok pasakė viską, ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto.

– Labai gerai, labai gerai, – pritarė Vakanalijus Vziatkovičius. – O dabar štai šitą vaiką užklausk tamista iš poterių! Vaikas atsistojo.

– Pavelykite, pons viršininke, aš da jį užklausiu... Pasakyk, kaip aukštiname mūs poną viršininką? – suskubino mokintojas.

– Ne, ne, ne! – perkirto Kruglodurovas. – Taip negalima... pirmiau reikia gubernatorius...

– Na, tai kaip aukštiname poną gubernatorių? – klausia mokintojas vaiko.

Vaikas išpleškino viską po imeni, otčestvu, činu i ordenam.

– Na, o dabar... kaip poną viršininką?