– Gerai vienok, kad mašina ties Borkais susikūlė... Gali žmogus nors pakilt vyriausybės akyse... Kad taip da vienas toks priepuolis, tai da aukščiau galėtum iškilt... O kasžin, kad taip ant paviečio viršininko gyvasties pasikėsintų, ar pagarsėtų pas vyriausybę? Juk viršininkas yra caro vietininkas, pildo jo valią, gali turėt neapkenčiančius... taigi ir ant viršininko gali kėsintis... gali...

Lyg tyčia lekia akmenukas, krinta ant rato ir atsimušęs suduoda į vežimo šoną.

– Stok! pasikėsinimas ant gyvasties! – sušuko Kruglodurovas nesavu balsu.

Tuoj liepė važiuojančiam su juo žemskiui ieškot krūmuose galvažudžio, o vežikui paduot tą akmenį, kurs buvo mestas.

– Štai šitas, pons viršininke, – tarė vežikas, paduodamas mažą akmenuką.

– Negal būt! – riktelėjo Kruglodurovas. – Su tokiu ant gyvasties nesikėsina! štai šitą paduok, – paliepė parodęs pakelėje įaugusį į žemę akmenį menkiausiai nuo dvidešimts svarų. Vežikas išlupo akmenį, įdėjo į vežimą, o viršininkas vertė ko greičiausiai važiuot į Trumpuvos dvarą. Čia padarė triukšmą ir suvarė žmones ieškot galvažudžio. Neužilgo atėjo žemskis, vesdamas už rankų du verkiančiu vaiku, kuriuodu mėtė ant kalno akmenukus, bandydamu, katro geresnė ranka. Mat vienas iš jųdviejų pamėtėjo smarkiau, pravažiuojant pakalnėje viršininkui, ir pataikė į jo vežimą. Kruglodurovas pareikalavo betgi nubaust vaikus, surašė protokolą ir nuvažiavo su akmeniu namo, ketindamas parodyt jį, kaipo corpus delicti, kad ne tik ant caro, bet ir ant viršininko galvos buvo pasikėsinę. Kadangi visi pradėjo juoktis iš tos Kruglodurovo pasakos ir corpus delicti, liepė akmenį išmest ir užsiėmė vien tik triūstis apie „ikoną“.

Apskelbė visiems, būk davęs daryt „ikoną“ Peterburge, būk kaštuosianti tiek ir tiek – vos išteksią ant apdarų ir altoriaus. O iš tikrųjų dirbo „ikoną“ Kaune ir viskas kaštavo ne daugiau per 400 rublių. Kur dingo likusiejie pinigai, nieks nė neklausė, nes tokiuose atsitikimuose priežiūros juk nėra.

Pargabeno „ikoną“ ir vėl pradėjo rinkt pinigus ant pašventinimo, o geriau sakant, ant palėbavimo pabaigus šventinimą. Dabar rinko jau ne nuo visų, tik nuo inteligentų.

Dienai pašventinimo prisitaisė, galima sakyt, priderančiai. Palengvinimui gi kelio savo garbei nepamiršo nė apie korespondentą. Užkvietė vieną mokintoją ir prašė aprašyt pašventinimo ceremoniją ir istoriją atsiradimo „ikonos“. Persergėjo vienok korespondentą, kad pats neišdrįstų pavest savo rašto spaudai, iki jis, Kruglodurovas, neperžiūrės.

Į kelias dienas po pašventinimo „ikonos“ atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius į Žydpilę, kur gyveno anas mokintojas, korespondencijai peržiūrėt. Autorius skaitė, o korespondencijos didžiavyris klausė. Korespondentas, pripažindamas, kad Kruglodurovas visgi ne koks menkniekis, o tik paviečio viršininkas, kartais gal užtart, nesigailėjo ko švelniausių žodžių, papuošiančių didžiavyrio vardą. Tik doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič ir doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič – nuolat skambėjo. Kruglodurovui tas dalykas labai patiko, bet norėdamas pasirodyt šiek tiek numanančiu ir kad neyra vertas taip didelės garbės, perkirto:

– Tamista, man rodosi, štai šitoje vietoje galima būt išmest „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“. Anoje taipgi... galima. Matai, tamista, lyg per tankiai... juk supranti, tamista...

Autorius skaitė, o Kruglodurovas rodė, kokiose vietose galima išbraukt „doblestnyj V. V.“

Perskaitė visą korespondenciją, luktelėjo, ir viršininkas pasiūlė da kartą perskaityt, kad da geriau padailintų.

– Palauk, palauk, tamista! štai šitoje vietoje tai labai tiktų „doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič“, – tarė Kruglodurovas, staiga prispaudęs su kairės rankos smilium stalą, lyg rodydamas tą vietą. – Mat ausis to reikalauja, – užbaigė pakreipęs žemyn dešiniąją ausį ir smulkiai miklindamas palei ją dešinės rankos pirštais.

Dabar autorius skaitė, o viršininkas rodė, kur būtų gerai pridėt „doblestnyj V. V.“ Pabaigė antrąją korektą, ir pasirodė, kad dabar kur kas tankiau atsikartoja „doblestnyj V. V.“ nekaip pirmąkart.

Didžiavyris pagyrė autorių už gražią plunksną, įsidėjo perrašytą iš naujo korespondenciją į kišenių ir išvažiavo. Ar buvo ta korespondencija patalpinta kokiam nors laikraštyje, pasiliko slėpiniu ant visados. Vienok Kruglodurovas atkreipė ant savęs vyriausybės akis, nes ant pašventinimo „ikonos“ buvo pats gubernatorius.

Nuo to laiko Kruglodurovo širdis buvo pripildyta neapsiliaujančio džiaugsmo. Da labiau nudžiugo gavęs nuo gubernatoriaus įsakymą atlankyt kaimų mokyklas per taip vadinamus egzaminus ir patirt, ar vaikai moka katekizmą. Mat Vakanalijus Vziatkovičius ir prie apšvietimo pridėjo ranką.

Pirmiausiai atvažiavo į Žydpilę ir, paprašęs mokintojaus paklausinėt vaikus iš katekizmo, klausė atsakymų atsidėjęs. Paskui, atsisveikindamas su mokintoju, taip prakalbėjo:

– Labai tamistai dėkui! vaikai iš tikėjimo dalykų atsako puikiai. Nors aš lietuviškai nesuprantu, bet iš akių matyt, kad tamistos mokintiniai katekizmą moką gerai. Taipjau vienas, skaitydamas ciecoriaus šeimyną, suklupo, bet tai nieko, tai, apskritai imant, mokėjimą katekizmo tamistos mokykloje da ne visai gadina... Tikėjimo dalykai – didelis daiktas! kas juos moka, tai moka viską! – užbaigė Kruglodurovas, pažymindamas paskutinį žodį ir parodydamas, kad supratime mokslo reikalų ir jo kelinės ne per žemai.

Iš čia nuvažiavo į Pliuškių bažnytkaimį ir užragino mokintoją paklausinėt vaikus poterių. Mokintojas buvo žmogus tamsuolis, bet turintis labai miklią sąžinę. Ta antroji ypatybė duodavo jam progą taip gudriai pasielgt prieš vyriausybę atvirais ir slapčiais keliais, kad žmonės negalėjo išmest jo nė iš mokyklos, nors kelis kartus buvo bandę. Taigi ir dabar, nepasitikėdamas, ar vaikai ant poterių nesuklups, griebėsi prie savo gudrumo:

– Pons viršininke, pavelykite pirmiau užklaust apie ciecoriaus šeimyną!

– Gerai, gerai, – tiko viršininkas.

Vaikiščią net prakaitas išpylė, iki išrentė visą šeimyną nuo pradžios iki galo. Vienok pasakė viską, ir dagi taip gražiai, aiškiai – tarytum riešutą krimto.

– Labai gerai, labai gerai, – pritarė Vakanalijus Vziatkovičius. – O dabar štai šitą vaiką užklausk tamista iš poterių! Vaikas atsistojo.

– Pavelykite, pons viršininke, aš da jį užklausiu... Pasakyk, kaip aukštiname mūs poną viršininką? – suskubino mokintojas.

– Ne, ne, ne! – perkirto Kruglodurovas. – Taip negalima... pirmiau reikia gubernatorius...

– Na, tai kaip aukštiname poną gubernatorių? – klausia mokintojas vaiko.

Vaikas išpleškino viską po imeni, otčestvu, činu i ordenam.

– Na, o dabar... kaip poną viršininką?

– Jevo vysokoblagorodije Vakkanalij Vziatkovič Kruglodurov, štabsrotmistr ir t. t., ir t. t., – atsakė vaikas aiškiai ir drąsiai. Matyt buvo, kad tą dalyką girdėjo ir atkartojo mokykloje tankiai, tikrai tankiau nekaip poterius.

Viršininkas atsistojo, ištiesė rankas ir vos ištaręs: – Vaikai, tai jūs ir mane pažįstate? – pravirko.

Daugiau vaikų jau neklausinėjo.

Žinoma, viršininkas padėkavojo mokintojui už gražų, rūpestingą mokinimą vaikų ir perstatė vyriausybei kaipo pirmiausiąjį jo pavietyje mokintoją, kuris reiktų apdovanot.

V

Atėjo laikas rinkimų vaitų. Jau ne tik šventomis, bet ir šiokiomis dienomis karčemos pilnos žmonių. Tik geria, tik rėkauja. Tai kandidatai myli savo rinkikus.

Mūs žmonės da nesuprato nė kokių savo tiesų, nelabai numanė, nė kam tas vaitas reikalingas. Tam turbūt, manė daugumas, kad būtų ką rinkt. Dėl to gi rinkdavo į vaitus ne tuos, kurie galėtų geriau atlikt ir apgint valsčiaus reikalus, o tik tuos, kurie galėjo pastatyt daugiau degtinės. Iš tokio žmonių aklumo naudojosi visokios erkės, visoki Pstrumskiai ir Bavolskiai. Jie gali laimėt iš valsčiaus tol, iki valsčius pats nepatirs savo tiesų, nesupras savo reikalų ir nepradės rinkt sau vaitus, galinčius apmalšint raštininkų šunystes arba ir visai prašalint netikusius. Dabar tokiems Pstrumskiams labai rūpėjo, kad būtų išrinkti į vaitus tik jų pačių paskirti parankūs kandidatai. Tame reikale atsilankė jau po kelis kartus pas viršininką, kuris juk pažadėjo neužmiršt. Ant galo ir paties viršininko nauda, išpildžius pažadėjimą ir prilaikius savo uždarbio šaltinius.

Ant rinkimų į Miškagalius, Dykulius ir Žioplius pasirengė važiuot pats Kruglodurovas, o kitus valsčius paskyrė savo pagelbininkui.

Paskirtoje rinkimų dienoje atvažiavo Kruglodurovas į Žioplius. Bavolskis norėjo, kad liktų vaitu tas pat, kur iki šiol buvo, o valsčius jo visai nenorėjo ir statė savo kandidatus. Ką čia daryt? Pasirodavojo Bavolskis su viršininku ir štai ką padarė: vieton rinkt paprastu būdu, šaukia į kanceliariją po vieną žmogų ir klausia, ką jis nori į vaitus.

Gavę atsakymą, įrašo pravardę rinkiko į vieną iš trijų ištiestų ant stalo popierą, į tą būtinai, kur neva surašomi balsai paminėto kandidato. Paskui šaukia kitą ir t.t. Pasirodė ant galo, kad ant lapo Bavolskio kandidato buvo prirašyta daugiausiai balsų, nors ant jo nesirašė nė vienas valsčionis. Bavolskio kandidatas, žinoma, liko vaitu.

– Vyrai! kaip tai gal būt? – tarėsi nusistebėję žmonės, kurie buvo negirti. – Juk čia ne rinkimai! iš mūs tik tyčiojasi!

– Na tai ką padarysi? – sako kitas.

– Galime skųst! – sako pirmasis.

– Kam pasiskųsi? – atsiliepia trečias. – O da gali Siberiją pamatyt... Ant galo ar ne vis tiek: ar tas vaitu, ar kitas. Mokesčių juk nesumažins...

Taip kalbėjosi nuskriausti žmonės, bet nesutarė gintis, nes nežinojo, kaip gintis, ir bijojo pradėt. Valsčionys verkė, o Bavolskis juokėsi. Dykuliuose rinkimus atliko da greičiau ir da prastesniu būdu. Kruglodurovas, išėjęs po užkandžio nuo Kuznickio, pasakė tik:

– Kas nenori Striukio, tegul išeina priešai! Lengva taip pasakyt, bet nelengva išpildyt. Nė vienam žmogui neyra smagu pasirodyt, dagi prieš visus, kad tokio ir tokio nenori, esi lyg jo priešininku. Lengviau pasirodyt kieno draugu. Nieks neišdrįso išeit priešai iš minios, nors visi buvo paketinę išmest Striukį iš vaitų. Viršininkas luktelėjęs traukė toliau:

– Tai nėra tokio, kuris nenorėtų Striukio? Užrašykite, kad Striukį išrinko visi! – užbaigė atsigręžęs į raštininką ir nuėjo į vidų.