Nors visiems buvo aišku, kad čia negerai pasidarė, kad ne taip renka vaitus, bet nežinojo žmonelės, ką daryt, tik kaltino viens kitą:

– Ko tu neišėjai?

– O tu ko neišėjai? Gudruolius koks!

– Aš būčiau išėjęs, kad tik tu būtum.

– Ir aš būčiau išėjęs, kad tik tu nebūtum kvailas!

Žmonės kaltino patys save, o Striukis, Kuznickio kandidatas, liko vaitu.

Rinkimai Miškagalių valsčiuje buvo taip ypatingi, parodė tiek žemų palinkimų, pagedimo, painiojimų, neteisybės, kad tą dalyką ketinu aprašyt smulkiau, visai skyrium.

Da toli prieš rinkimus, beveik už dviejų metų, Miškagalių valsčius sutarė rinkt į vaitus Petrą Svarūną, baigusį universitetą ir buvusį inspektorium gimnazijos. Pametęs tarnystę tolimoje šalyje, gyveno dabar Svarūnas Lietuvoje pas savo brolį. Jau valsčius norėjo išrinkt jį pirmiau ar į vaitus, ar į sūdžias, tik jis neapsiėmė. Dabar sutiko ir pasidavė į kandidatus. Pasigailėjo žmonių ir pasižadėjo patarnaut valsčiui, ketindamas išrodyt visas neteisybes, daromas ikšiol kanceliarijoje, pastatyt valsčionių tiesas taip plačiai nuo rubežių iki rubežių, kaip jos išrodo įstatymuose. Šiandien tos tiesos buvo labai susiaurintos, nes žmonės ir patys nieko apie jas nežinojo ir da turėjo nelabą vyriausybę. Daugumas valsčionių netikėdami galvas kraipė, kada Svarūnas užminė jiems sykį, kad jie turi tiesą patys tarp savęs pasiskirstyt, kiek kam priguli mokesčių dėt.

Raštininkas Pstrumskis iš savo pusės taipgi tėmijosi, kas jam būtų parankiausiu vaitu. Anksti pavasarį, kada da nežinojo apie pasidavimą Svarūno į kandidatus, Pstrumskienė atvirai išpasakojo pačiam Svarūnui savo politiką ant ateinančių rinkimų.

– Valsčius išrinks tą, kurio mano vyras norės, – sakė ji.