Svarūnas, patyręs apie viską, nuvažiavo pas paviečio viršininką pasisakyt, kad jo neįrašė į kandidatus ir paleido neteisingus skundus. Viršininkas atsakė, kad da kandidatų lapo nematęs, o jeigu rasiąs Svarūną neįrašytą, tai liepsiąs įrašyt. Skundų gi nė kokių pas jį neesą, jeigu atsirastų paskiau, tai duosiąs Svarūnui žinią.

Nors Kruglodurovas priėmė Svarūną labai švelniai, vienok, susitikęs rejentą, pasakė:

– Ar supranti tamista, kokį Miškagalių valsčius renka sau vaitą? Žmogų, baigusį universitetą, buvusį inspektorium gimnazijos!

– Labai gerai, jeigu toks žmogus apsiima patarnaut valsčiui,– atsakė rejentas.

– Gerai! Bet matyk tamista, jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu? Aš turėčiau jį baust per gubernatorių arba per sūdą, o tai man visai neparanku!

Reikia žinot, kad Kruglodurovas ant činų lipynės stovėjo trimis laipsniais žemiau už Svarūną. Matė, kad su tokiu vaitu jau negalės elgtis „be ceremonijos“, ką buvo papratęs daryt su kitais vaitais. Taigi Svarūno kandidatūra ir Kruglodurovui buvo negeistina.

Pstrumskis, nepasitikėdamas skundams, nusiuntė pas viršininkienę savo pačią, žinoma, ne su tuščiomis. Pstrumskienė įsišnekėjusi pradėjo skųstis:

– Svarūnas da neišrinktas į vaitus, o jau nori mus išmest iš kanceliarijos! Tai, ką jam mes! Jis giriasi, kad ir viršininkas jam menkas daiktas, kad galįs jį pamokinti!

Viršininkienė įsitėmijo šitą ir papasakojo savo vyrui. Vyras taipgi įsitėmijo.

Atėjo 2 diena gegužio, diena rinkimų.

Kandidatai buvo keli, o tarp jų sukriausias – Raibutis, kamarninko raštininkas. Jis puldinėjo tarp susirinkusiųjų nuo vieno prie kito, save girdamas, kitus peikdamas.

– Ką, – sako, – Svarūnas išmano kanceliarijoje? Koks jis bus vaitas? Jis tik vaikus težino mokint! Vienas atsiliepia:

– O tu ar gali vaikus mokint? Mat paršas, pusantros kliasos pabaigęs, o šneka ant akademčiko!

Raibutis sugėdintas nulindo kasžin kur. Bet jau jo dalykas liko praloštas. Da aršiau, paleido paskalą, būk Raibutis vesiąs Pstrumskio dukterį. To buvo jau per daug, kad Raibučio kandidatūra dingtų neatitaisomai.

Visi, matoma, norėjo į vaitus Svarūno. Dėl ko norėjo? Dėl to: 1) tikėjosi nuo jo, kaipo išmanančio ir teisingo žmogaus, kad valsčiaus neskriaus ir neužslėps šelmystų, raštininko išvien su buvusiu vaitu padirbtų; 2) Svarūnas pažadėjo gyvent prie kanceliarijos. O tai didelis žmonėms palengvinimas, nes ikšiol tankiai negalėdavo visko su sykiu kanceliarijoje atlikt, turėdami kasžin kur ieškot vaito; 3) tikėjosi, kad, Svarūnui pastojus į vaitus, turės išeit Pstrumskis, tinginys ir lupikas, ir kad kanceliarijoje bus užvesta tvarka; 4) Svarūnas buvo žmogus nors aukšto mokslo, bet prieinamas, ne didžiuolis.