Pstrumskio gi valsčius nenorėjo ir labai nekentė. Oi buvo už ką nekęst! Lupdavo žmones kruvinai, be gėdos ir pasigailėjimo. Jau nieko nė nedirbdavo, tik, vaikščiodamas po kanceliariją, svarstė, nuo ko kiek galėtų išlupt. Imdavo didelius pinigus net už tokius dalykus, už kuriuos neprigulėdavo imt nė skatiko. Už išdavimą liudijimo perkant žemę nulupdavo po 3, 5, 10 ir 15 rublių; už valančenijas - 10 ir daugiau, už laiškelį parduodant gyvulį imdavo po vieną arba du auksinu; už pasą į Prūsus – rublį ir t.t. Plėšdavo už mažiausią daiktelį. O nuo parėjusių iš Amerikos imdavo šimtais. Ypač pelnydavo gerai, kada žmonės su jo pagelba atsiimdavo ugniapinigius. Kam vėl pateko atimt per vaitą pinigus nuo skolininko pagal tiesos nusprendimą, tai Pstrumskiui vis likdavo arti pusės visų pinigų – kitaip neidavo jų paieškot. O jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštininkėlis ir iš čia pelnydavo, taip kad abi pusės turėdavo jam įkišt. Sunku būtų išpasakot visas Pstrumskio gudrybes dalykuose plėšimo žmonių. Bus gana jau ir to, kas aukščiau paminėta. Ir iš to galima matyt, kad valsčius galėjo nekęst Pstrumskio. Prie šitų visų ypatybių, raštininkas mėgdavo dagi užsitraukt, o žmonių reikalus atlikdavo tada, kada jam pačiam patiko.

Ant tokių raštininko darbų valsčius ketino per susirinkimą pasiskųst viršininkui ir prašyt, kad jį iškeltų. Bet atsirado keli, kurie sudraudė tai daryt, sakydami: jeigu sykį bus išrinktas išmintingas vaitas, tai Pstrumskis pats turės prasitraukt. Paskui pasirodė, kad valsčius padarė didelę klaidą, tylėdamas apie atstatymą raštininko.

Iš vakaro prieš rinkimus atvažiavo į Benderių kaimą žandarai, klausinėdami pas kaimynus apie Svarūną. Klausinėjo, ką jis veikia, ar vaikų nemokina, ar turi savo lauką. Kaimynai pasakė, kad turįs lauką ir trobas įtaisytas. Veikte ką veiks, lauko darbo nemokėdamas: skaito, rašo, o kad vaikus mokintų, tai negirdėję. Skundas buvo paduotas be parašų, o skundikai, Kirvelis su Klynaičiu, patys save pridavė į liudytojus. Žandarai, surinkę kaime apie Svarūną žinias, nesutinkančias su skundu, visai nė neužėjo pas liudytojus skundikus. Tuodu vėl atkartojo savo skundą ir labiausiai spyrė ant to, kad Svarūnas skaitąs knygas, laikydami tai per didelį nusidėjimą.

Nors Pstrumskis kur kas da prieš rinkimus pradėjo važinėt po kaimus, vaišint visus, siūlydamas savo kandidatą, nors pasikvietė į pagelbą Šlavikų karčemos žydą Šmulkį, vienok valsčius Pstrumskio prisimeilinimui nepritarė, nes, atvažiavus viršininkui ir paraginus rinkt vaitą, visi vienu balsu sušuko: "Svarūnas! Svarūnas!"

Viršininkui tas priepuolis nepatiko. Juk jis pats nenorėjo Svarūno vaitu, ir da Pstrumskis reikėjo gelbėt. Paliepia Kruglodurovas norintiems Svarūno pereit į kitą pusę. Pereina visi, išskyrus 13 pasidavusių į kandidatus. Tiek daug kandidatų padarė Pstrumskis, tikėdamas per tai išskirstyt balsus, idant mažiau tektų Svarūnui.

Tada viršininkas liepia rinkt vaito kandidatą. Valsčius, patėmijęs, kad viršininkas Svarūno nenori, sutarė rinkt į kandidatus tokį žmogų, kuris galėtų atsisakyt, panorėjus viršininkui užtvirtint jį vaitu. Išrinko Svainišių, pildantį jau ir be to dvi tarnystes, užveizėtojo kanceliarijos ir sąnario priežiūros bažnyčios. Jis gavo į 150 balsų. Pats viršininkas skaitė balsus ir atrado jų 270. Visi užtėmijo tą nemokėjimą skaityt, bet nieks nieko nesakė, nes Svarūnas turėjo 480 balsų, o Svainišius buvo pažadėjęs atsisakyt.

Ant galo Kruglodurovas, nežinodamas, ką daryt, liepia rinkt trečią kandidatą. Bet valsčius tiesiog pasakė, kad jam trečio kandidato nereikia, kad į vaitus išrinko Svarūną, o į kandidatus Svainišių.

Pasirodžius, kad valsčiaus negalima nė kokiu būdu priverst rinkt trečią kandidatą, nors po kelissyk ragino, pats Kruglodurovas įrašė Svarūną į kandidatų lapą, kas da ikšiol visai nebuvo padaryta.

Ponia Pstrumskiene! Nebuvo čia taip, kaip pranašavai. Matyt, žmonių nepažįsti.