– Aš Pstrumskiui nė kokio pikto nedarau,– atsakė Svarūnas,– tik jis prieš mane eina, paduodamas per bjauriausius girtuoklius skundus ant manęs. Ant galo nuo Pstrumskio prigulės, ar galima bus sugyvent, ar ne.

– Ar tenai ant vietos galima kur nusisamdyt gyvenimą?

– Kurgi nebus galima?

Svarūnas suprato, kad viršininkas nori ne tik palikt Pstrumskį raštininku, bet ir tame gyvenime, kurį valsčius turėjo paskyręs vaitui. Da ilgą valandą juodu kalbėjo, ir matyt buvo bentgi tuo žygiu viršininko palinkimas jau į Svarūno pusę.

Pstrumskis stipriai tikėjo, kad Svarūnas nebus paskirtas užtvirtinimui, nes ne tik viršininkas buvo tai pažadėjęs, bet ir visas biuras jo pusę laikė, o viršininkas visada klausydavo savo biuro rodų. Biurui priderėjo laikyt Pstrumskio pusę. Kada tik jis atvažiuodavo į Naupilę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, „padarydavo be kojų“: nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo.

Sukakus dviem ar trims nedėlioms, atvažiavo Pstrumskis su pačia ir dukterim į Naupilę. Patyrė biure, kad jau siunčia pas gubernatorių popieras Svarūnui užtvirtint. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu. Kaip šūvis nubėgo pas pačią. Pati, pamačiusi atsimainiusį jo veidą, klausia:

– Kas atsitiko?

– Svarūną užtvirtins! – atsakė trumpai.

– O Jėzau! – suriko raštininkienė ir, parvirtusi ant lovos, apalpo. Duktė, pasižiūrėjusi ant motinos, apalpo taipgi. Bet Pstrumskis su jomdviem nesiglamonėjo. Paliepęs pašaukt daktarą, išvažiavo ko greičiausiai namo padaryt kanceliarijoje šiokią tokią tvarką.

Valsčius, matydamas visas paines ir bijodamas, kad iš tikro nepakiltų kliūtis su Svarūno lauku, parašė gubernatoriui prašymą, kur išdėstė, kad stato už Svarūną „savo naudą rubežiuose reikalaujamo įstatyme cenzo“. Prie to, vienas sodietis statė skyrium dešimts margų su trobomis.

Kada prašymas nukako į Suvalkus, nuvažiavo ten ir Svarūnas. Pas gubernatorių, kurį tuokart užvadavo vicegubernatorius, patyrė, kad valsčiaus ir ano sodiečio prašymai nebus pakakinti, nes įstatymuose nėra pasakyta, kad tame dalyke galima būtų priimt svetimą užstatymą.

– O ant galo,– tarė vicegubernatorius,– to užstatymo nė nereikia dėl to, kad turi tamista reikalaujamą cenzą ir gali būt užtvirtintas. Jeigu net nuspręstų tą cenzą nuo tamistos atimt, tai vis praeis ilgas metas, o tuo tarpu gali tamista įgyt tokią žemę, kokią leidžia įgyt įstatymai. Pasakyk tamista šitai viršininkui.

– Ar negalima būtų gaut nuo jūsų mylistos raštelį pas viršininką?

– Be reikalo. Ne mano dalykas mokint viršininką,– atsakė vicegubernatorius.

Svarūnas parvažiavęs išpasakojo ir paaiškino viršininkui viską, ką girdėjo Suvalkuose.

Tuo pat tarpu Pstrumskis taipgi nusiuntė į Suvalkus savo bičiulį Šlavikų Šmulkį. Žydas prieis visur – priėjo ir prie gubernatoriaus kanceliarijos viršininko...

Rodos, vėl aptilo. Štai per Petrinių jomarką susitinka Svarūną viršininkas ir rodo jam Raibučio skundą, būk Svarūnas kurstąs valsčių. Tik nepasakyta buvo, prieš kokį viešpatį kursto: prieš Pstrumskį ar prieš Raibutį.

Taip klojosi, iki nebuvo namieje viršininko pačios – buvo išvažiavusi ant kelių nedėlių į Vilnių. Ikšiol visos sąlygos taip buvo pakrypusios, kad valsčius su Svarūnu tikėjosi laimėt tikrai. Tik štai parkeliauja Pogoda Nenastjevna, ir Pstrumskis pradeda greit atsigaut.

Neužilgo po jos parvažiavimo patiria Svarūnas nuo viršininko, kad jau jis pats abejojąs apie užtvirtinimą Svarūno, kad turįs apie tą dalyką susirašyt su gubernatorium.

Ką rašė Kruglodurovas gubernatoriui, nežinia, tik, sukakus mėnesiui ar daugiau, paragino Miškagalių valsčių susirinkt 18 rugsėjo ant paskyrimo vaito.