Kada prašymas nukako į Suvalkus, nuvažiavo ten ir Svarūnas. Pas gubernatorių, kurį tuokart užvadavo vicegubernatorius, patyrė, kad valsčiaus ir ano sodiečio prašymai nebus pakakinti, nes įstatymuose nėra pasakyta, kad tame dalyke galima būtų priimt svetimą užstatymą.
– O ant galo,– tarė vicegubernatorius,– to užstatymo nė nereikia dėl to, kad turi tamista reikalaujamą cenzą ir gali būt užtvirtintas. Jeigu net nuspręstų tą cenzą nuo tamistos atimt, tai vis praeis ilgas metas, o tuo tarpu gali tamista įgyt tokią žemę, kokią leidžia įgyt įstatymai. Pasakyk tamista šitai viršininkui.
– Ar negalima būtų gaut nuo jūsų mylistos raštelį pas viršininką?
– Be reikalo. Ne mano dalykas mokint viršininką,– atsakė vicegubernatorius.
Svarūnas parvažiavęs išpasakojo ir paaiškino viršininkui viską, ką girdėjo Suvalkuose.
Tuo pat tarpu Pstrumskis taipgi nusiuntė į Suvalkus savo bičiulį Šlavikų Šmulkį. Žydas prieis visur – priėjo ir prie gubernatoriaus kanceliarijos viršininko...
Rodos, vėl aptilo. Štai per Petrinių jomarką susitinka Svarūną viršininkas ir rodo jam Raibučio skundą, būk Svarūnas kurstąs valsčių. Tik nepasakyta buvo, prieš kokį viešpatį kursto: prieš Pstrumskį ar prieš Raibutį.
Taip klojosi, iki nebuvo namieje viršininko pačios – buvo išvažiavusi ant kelių nedėlių į Vilnių. Ikšiol visos sąlygos taip buvo pakrypusios, kad valsčius su Svarūnu tikėjosi laimėt tikrai. Tik štai parkeliauja Pogoda Nenastjevna, ir Pstrumskis pradeda greit atsigaut.
Neužilgo po jos parvažiavimo patiria Svarūnas nuo viršininko, kad jau jis pats abejojąs apie užtvirtinimą Svarūno, kad turįs apie tą dalyką susirašyt su gubernatorium.
Ką rašė Kruglodurovas gubernatoriui, nežinia, tik, sukakus mėnesiui ar daugiau, paragino Miškagalių valsčių susirinkt 18 rugsėjo ant paskyrimo vaito.
Valsčius susirinko įsakytą dieną, bet, užraginus viršininkui rinkt vaitą, žmonės atsiliepė:
– Mes jau turime išsirinkę vaitą Svarūną ir kandidatą Svainišių. Mes kitų nenorime. O jeigu ponui viršininkui Svarūnas nepatinka, tai rinkite sau kitą, bet ir algą jam mokėkite nuo savęs. Prašome mus daugiau be reikalo negaišint, nes dabar didelis darbymetis.
Taip pasakę, sujudėjo namo. Viršininkas vienok sulaikė juos, aiškindamas, kad neprivalo nesusitarę skirstytis.
– Svarūną užtvirtint neduoda gubernatorius,– teisinosi Kruglodurovas,– ką tik jūs išrinksite kitą, tai bus tikrai užtvirtintas.
Bet valsčius neatleisdamas šaukė: „Svarūną! Svarūną!“ Tada Kruglodurovas, pasiprašęs Svarūną į kanceliariją ir likęs su juo vienas, prakalbėjo šitaip:
– Pons Svarūne! Aš tamistos prašau atsisakyt nuo vaitystės. Iš savo pusės aš labai norėčiau užtvirtint tamistą, kaipo apšviestą žmogų, tik gubernatorius neduoda. Jis man įsakė padaryt naujus rinkimus. O jeigu tamista nenorėtum atsisakyt... tai administracija turės stvertis savo įrankių...
Svarūnas, išgirdęs tokią kalbą, pyktelėjo ir karštai atsakė:
- Ar tamistai, pons viršininke, rodosi – aš pats lendu į vaitus? Ką aš kaltas, kad mane valsčius renka? Juk aš nevažinėjau po valsčių, neprašinėjau, nepuldinėjau, nepapirkau. Jeigu mane skundžia Raibutis, būk aš kurstąs valsčių, tai tegul kas nors parodo, kur ir ką kursčiau. Tikras kurstintojas – tai štai šita kanceliarija. Kalbėkiva atvirai. Ar tamistai rodosi – šitie susirinkusiejie žmonės jau nė tiek neturi gudrumo, nė patys negal išmanyt, kaip juos kanceliarija skriaudžia, begėdiškai lupa? Ką mąsto, grįždamas iš kanceliarijos, toks neturtėlis, kuris jau trys dienos šičion vaikščioja ir ne tik ką savo reikalo neatliko, bet netur laimės išgirst nuo pono raštininko nė kokio atsakymo, o tik dėl to, kad neturėjo iš ko raštininkui pasigerint? Tamista, pons viršininke, žinoma, apie tai nežinai,– užbaigė su tokiu pažyminimu balso, kad klausytojas gerai suprato...
– Taip, ir aš numanau, kad jie čia „ima“...
– Taigi,– traukė toliau Svarūnas,– tikras kurstintojas – pati kanceliarija. Kam mane renka? Pasitiki, kad aš jų neskriausiu ir užvesiu kanceliarijoje tvarką. Jie, mane rinkdami, žiūri savo naudos, o ne mano.
– Na taip, taip, žinoma. Vienok aš turiu gubernatoriaus įsakyta rinkt kitą vaitą. Meldžiamas tamista, paliepk valsčionims, tegul renką kitą kandidatą!
– Man tai padaryt nesunku, tik netikiu, kad manęs klausytų, jeigu paties viršininko neklauso,– atsakė ant to Svarūnas ir, išėjęs laukan, pasakė žmonėms:
– Ponas viršininkas mane prašė pasakyt jums, kad rinktumėt kitą kandidatą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Svarūno istorija skiriasi nuo visos kitos apysakos?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Miškagalių valsčius dar beveik prieš dvejus metus sutaria rinkti universitetą baigusį Petrą Svarūną, ir nei melagingi skundai, nei viršininko spaudimas žmonių nepalaužia. Jie šaukia „Svarūną! Svarūną!“, atsisako balsuoti gilutėmis ir išvardija, kaip Pstrumskis juos lupo, reikalaudami tardymo. Viršininkas išsiduoda, kodėl bijo išsilavinusio vaito: „jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu?“ Čia satyra virsta beveik metraščiu apie tai, kaip žmonės mokosi ginti savo teises. Bet kova baigiasi pralaimėjimu. Dalykas vilkinamas, valsčius pavargsta, vaitu tampa Svainišius, o 1892 m. Svarūnas miršta, ir Pstrumskis „visai atgijo“.
Rašiniui: LaisvėValdžiaDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.