Tik vėlai vakare pasibaigė tas garsus susirinkimas, kokio nesitikėjo nė vienas Pstrumskio bičiulis, ant kurio pasirodė, kad jau ir valsčionys pradeda numanyt savo tiesas ir kad tas tiesas negali sulaužyt nė paviečio viršininkas, eidamas tiesos keliu,– gal jas apsukt tik šuntakiais, nes su tais da žmonės nepasipažįsta.

Pasibaigus susirinkimui, Kruglodurovas jau neužėjo pas Pstrumskį „pasilsėt“, o tiesiog nudūlino pėsčias pas kordono aficierą netoli nuo kanceliarijos. Taip ir rodėsi visiems, kad jau pas Pstrumskį neužeis. Bet kur tau! Kaip tik visi išsiskirstė ir gerai sutemo, neiškentė neužėjęs. Čia Pstrumskis su visa savo šeimyna puolė Kruglodurovui į kojas, šaukdami: „Neprapuldyk, pons viršininke, neprapuldyk!“

Voliojosi ant žemės, iki viršininkas nesuramino:

– Pažiūrėsiu, pažiūrėsiu!

Tada Pstrumskienė pakilusi nubėgo atsinešt gardžių skystimėlių. Kruglodurovas iš pradžių purtėsi negersiąs, bet, bausdamas Pstrumskį, pajuto sausumą gerklėje ir neiškentė neišgėręs. Paskui nereikė nė verst.

Tą vakarą džiaugėsi Miškagalių valsčionys įbaudę savo ponus ir tikėdami greit su jais galą surasią. Antaurą, Brazį, Laužaitį ir Papartį tai ant rankų nešiojo. Vienok matėme, kad ir jų priešininkai kanceliarijoje nepasiliko be vilties.

Svarūnui vis rūpėjo Kruglodurovo pasakymas, kad „Svarūnui, rinkdami jį į vaitus, tik duobę kasa“. Būdamas sykį Naupilėje, užėjo pas viršininką ir užklausė, ką tai reiškia.

– Ant tamistos yra paduotas didelis skundas ir atsiųstos ant tamistos vardo uždraustos lietuviškos gazietos. Supranti tamista, kad dabar galima tamistą administratyvišku keliu iškelt iš Miškagalių valsčiaus,– atsakė viršininkas ramus, kad Svarūnui jau tos baimės užteks.