Pasakęs atsitraukė, o Kruglodurovas vėl užragino rinkt kitą vaitą ir pridūrė, kad Svarūnui, rinkdami jį, tik duobę kasa. Gerai buvo viršininkas pamokintas, kaip ir ką tur daryt. Bandė paeiliui visas rodas, o prie galo turėjo pasilikęs „administracijos įrankius“, apie kuriuos jau net užminė Svarūnui. Užraginus du vokiečiai nutvėrė Raibutį už pažastų ir išvedė priešais, šaukdami: „Štai šitą mes renkame į vaitus!“ O kiti atsiliepia: „Judu jį renkate, judu ir algą jam mokėsite – mums piemens vaitu nereikia!“ Rinkikai su savo kandidatu ūmai išnyko, bet jau nesilaikydami už pažastų.

Tuo tarpu išnešė puodynes, išėmė grepšelį su gilutėmis ir telkė mest, kaip paprastai daroma renkant balsus. Valsčius nuo to atsisakė, o Spirgučių Antaura, pasisėmęs saują slyvų ir rodydamas jas, tarė:

– Kad ponas viršininkas mus ant šitokių užkviestų, tai noriai eitume visi.

Kruglodurovas mato, kad iš to nieko nebus ir kad iš jo pradeda tyčiotis, dėl to liepė nunešt puodynes atgal ir laukė, kas bus toliau. Bet jau pradėjo nerimt, nes buvo žymu, kad žmonės pyksta ir gali kartais padaryt, ko jis visai nesitiki. Valsčius pats pertraukė tą neramumo valandą:

– Mes žinome, pons viršininke, kas dirba, kad mes negalime turėt kokį norime vaitą. Tai darbas raštininko Pstrumskio! Jis nori, kad vaitas daugiau nemokėtų, vos tik ranką pasirašyt, o mes tokio vaito nenorime. Jau mes seniai tarėmės prašyt jus, kad mums duotumėte kitą raštininką, tik ikšiol to nepadarėme, tikėdamiesi, kad naujas vaitas padarys kanceliarijoje naują tvarką ir įsitaisys gerą raštininką. O dabar mes, pons viršininke, labai jus meldžiame tuojau, šiandien atstatyt Pstrumskį!

– Kuo gi Pstrumskis taip nusikalto? – klausia Kruglodurovas nusiminęs ir prijausdamas, kad duotų jam pamokinimų gal neištekt atsiradus netikėtoms sąlygoms.

Nupasakojo Kruglodurovui, kad Pstrumskis lupa valsčių, reikalaudamas už kiekvieną kanceliarijos darbą didelius pinigus, rinkdamas iš valsčiaus per daug mokesčių ir t.t., ir t.t. Vardan valsčiaus kalbėjo prakilnesniejie vyrai, antai Spirgučių Antaura, Audikų Brazys, Poškakaimio Laužaitis ir Bobrausių Papartis. Brazys tuoj parodė viršininkui laiškelį, raginantį mokesčius nešt: „...ant sūdo, kanceliarijos, vaito ir kitų reikalų“.

– Kas tai tie „kiti reikalai“? - traukia Brazys.– Koki čia mokesčiai reikia išmanyt?

– Ar knygose taipgi taip įrašyta? – klausia Kruglodurovas ir pradeda vartyt knygas. Neranda. Braziui parodžius, kur reikia ieškot, atranda tokį pat įrašymą ir ima Pstrumskį neva baust prie visų.

Valsčionys buvo jau įpykdinti ir taiposgi pasiryžo varyt savo iki galo kaip ir viršininkas. Pareikalavo, kad Pstrumskis parašytų ant savęs nuo valsčiaus prašymą pas gubernatorių. Pstrumskiui rašyt ant savo galvos – tai jau per didelis nusižeminimas. Nesutiko.

– Tu esi valsčiaus raštininkas, tai turi išpildyt tą mūsų reikalavimą! – prispyrė.

Pstrumskis turėjo išbėgt. Tada vertė rašyt antrąjį raštininką, Takūną. Jis atsisakė, nes nesąs čia užtvirtintu raštininku.

– Jei negali atlikt, kas reikia, tai šelauk! Ko čia užimi kitiems vietą? Daug yra mus vaikinų, kurie į tavo vietą tiks!

Ir tas išbėgo.

Reikėjo rašyt patiems, bet tą dalyką atidėjo ant rytojaus, o tuo tarpu prašė viršininką, kad tuoj atstatytų Pstrumskį ir užvestų tardymą jo šunysčių ant sušaukto tam tyčia valsčiaus susirinkimo. Kruglodurovas atsisakė dabar negalįs palikt kanceliariją be raštininko ir vaito, o šiaip išpildysiąs viską, ko prašo. Tąsyk sustatė protokolą susirinkimo ir valsčius pareikalavo kopijos su viršininko parašu, pridurdamas, kad kitaip nė vienas nesirašys ant protokolo. Kruglodurovas turėjo tai išpildyt.

Tik vėlai vakare pasibaigė tas garsus susirinkimas, kokio nesitikėjo nė vienas Pstrumskio bičiulis, ant kurio pasirodė, kad jau ir valsčionys pradeda numanyt savo tiesas ir kad tas tiesas negali sulaužyt nė paviečio viršininkas, eidamas tiesos keliu,– gal jas apsukt tik šuntakiais, nes su tais da žmonės nepasipažįsta.

Pasibaigus susirinkimui, Kruglodurovas jau neužėjo pas Pstrumskį „pasilsėt“, o tiesiog nudūlino pėsčias pas kordono aficierą netoli nuo kanceliarijos. Taip ir rodėsi visiems, kad jau pas Pstrumskį neužeis. Bet kur tau! Kaip tik visi išsiskirstė ir gerai sutemo, neiškentė neužėjęs. Čia Pstrumskis su visa savo šeimyna puolė Kruglodurovui į kojas, šaukdami: „Neprapuldyk, pons viršininke, neprapuldyk!“

Voliojosi ant žemės, iki viršininkas nesuramino:

– Pažiūrėsiu, pažiūrėsiu!

Tada Pstrumskienė pakilusi nubėgo atsinešt gardžių skystimėlių. Kruglodurovas iš pradžių purtėsi negersiąs, bet, bausdamas Pstrumskį, pajuto sausumą gerklėje ir neiškentė neišgėręs. Paskui nereikė nė verst.

Tą vakarą džiaugėsi Miškagalių valsčionys įbaudę savo ponus ir tikėdami greit su jais galą surasią. Antaurą, Brazį, Laužaitį ir Papartį tai ant rankų nešiojo. Vienok matėme, kad ir jų priešininkai kanceliarijoje nepasiliko be vilties.

Svarūnui vis rūpėjo Kruglodurovo pasakymas, kad „Svarūnui, rinkdami jį į vaitus, tik duobę kasa“. Būdamas sykį Naupilėje, užėjo pas viršininką ir užklausė, ką tai reiškia.

– Ant tamistos yra paduotas didelis skundas ir atsiųstos ant tamistos vardo uždraustos lietuviškos gazietos. Supranti tamista, kad dabar galima tamistą administratyvišku keliu iškelt iš Miškagalių valsčiaus,– atsakė viršininkas ramus, kad Svarūnui jau tos baimės užteks.

– Aš iškėlimo iš valsčiaus nesibijau,– kalbėjo Svarūnas,– o išdarkymams yra sūdas. Ar negalėtum tamista parodyt man tą baisųjį skundą ir tas gazietas? Aš žinau, kad nė kokių uždraustų gazietų neparsikviečiu. Jeigu gi atėjo ant mano vardo tokios gazietos, tai, pons viršininke, parkviest gazietą ant svetimo vardo gali kiekvienas piktadarys, norėdamas atkeršyt. Juk šiandien tai paprastas pas mus dalykas. Nori tūlas pasigerint vyriausybei – eina ir skundžia, kad tam ir tam kampe skaito lietuviškas gazietas, o kartais pasako net pravardes visai nekaltų žmonių. Kitas nori atkeršyt – eina ir apskundžia, kad tas ir tas prilaiko uždraustas knygas. Yra tai labai lengvas būdas pabaudimo: už žmogžudystę, vagystę gal sūdas išteisint, o čia sūdo nėra – apskundė, ir jau neišsivaduosi, kaltas ar nekaltas. Tiktai nežinau, ar vyriausybė iš tikro to dalyko nesupranta, ar apsimeta tik nesuprantanti, ir jeigu gąsdina už tai administratyvišku keliu, tai taipgi nenumanau, ar iš geros, ar... iš piktos valios.

Kruglodurovas, prijausdamas, kad, taip bešnekant, gali suirt visi jo planai, ir norėdamas greičiau atsikratyt nuo drąsių Svarūno pažvilgių, pasakė jam: skundas esąs pas žandarų viršinmką, o gazietas galima matyt biure pas raštininką Čolovskį arba pas žemskių viršininką. Svarūnas išėjo. Vienok nė vienoje, nė kitoje vietoje nė kokių gazietų nebuvo ir nieks negirdėjo, kad tokios gazietos būtų atėjusios. Iš kur paviečio viršininkui galėjo ateit į galvą pramanyt tokius melus? Bet Svarūnui buvo aišku, kam tas melas pramanytas.

Valsčionys, nesulaukdami nuo viršininko nė kokios žinios apie Pstrumskį, išleido į Suvalkus savo plenipotentus. Tie padavė gubernatoriui prašymą, idant užtvirtintų Svarūną, atstatytų Pstrumskį ir parleistų savo ypatingą činovninką Pstrumskio prasikaltimams ištirt ir idant ištyrimas būtų atliktas ant tam tyčia sušaukto valsčiaus susirinkimo. Prašyme buvo išaiškinta keletas Pstrumskio nuodėmių ir pamatas, dėl ko nori vaitu Svarūną, o ne ką kitą. Gubernatorius prašymą priėmė ir pasakė, kad raštininkas – tai valsčiaus samdininkas ir valsčiui priguli jį laikyt ar ne, o nežinąs vėl, dėl ko negalima būtų Svarūną užtvirtint.

Svarūnas taipgi į tą tarpą buvo Suvalkuose. Patyręs gubernijos „prisutstvijoje“, kad jam leista turėt valsčionišką žemę, nuėjo pas gubernatorių.

– Aš pats prieš tamistos užtvirtinimą neturiu nieko,– sako gubernatorius,– yra mat kitas dalykas: tamistai nepripažinta tiesa valdyt valsčionišką žemę.

– Juk man gubernijos „prisutstvije“ pripažino tą tiesą,– atrėmė Svarūnas.

– Tai padaryta be manęs, ir aš ant to netinku. Mat gubernatorius buvo per visą vasarą užrubežyje ir tik trys dienos, kaip pargrįžo. Teisybė, be jo išėjo tas pripažinimas, bet reikia atsimint, kad gubernatoriaus paliktas užvaduotojas turėjo gubernatoriaus valią. Tik gubernatorius čia parodė savo panaberiją, nes jam nesmagu buvo prieš Svarūną nežinot, ką jo „prisutstvije“ nusprendė.

– Ant galo,– sako Svarūnas,– ir be išvelijimo „prisutstvijos“ galiu laikyt valsčionišką žemę pagal naują įstatymą 11 berželio šių metų.

– Jeigu toks įstatymas ir būtų,– atrėmė gubernatorius, kuriam pasidarė da nesmagiau, kad nežino pasirodžiusių naujų įstatymų,– tai aš visgi būsiu priešingas. Juk tokiu būdu galėtų ir kunigai tokius laukus pirkt.

– Teisybė, bet jeigu geistina, kad kunigai tos tiesos neturėtų, tai galima įvest tam tikrą pasergėjimą. Kam gi skriaust tokius kaip aš, kokių šiandien yra jau gana daug?

Gubernatorius, atsakęs ant to nė šiaip, nė taip, nukreipė kalbą, priminė Miškagalių valsčiaus plenipotentus ir tuo užbaigė.

Nuo gubernatoriaus Svarūnas nuėjo pas žandarų viršininką, išpasakojo viską, kaip Pstrumskis neužleidžia jo į vaitus, kaip paduoda niekiausius skundus, kaip pritraukė į savo pusę paviečio viršininką, kuris pradeda gąsdint „administratyvišku keliu“, neturėdamas nė menkiausios tam priežasties, ir t. t.

Šaukia viršininkas savo adjutantą ir liepia surast skundus ant Svarūno. Rado vieną, kur kokio ten užsislėpėlio surašyta, būk laukas esąs Svarūnui švogerio užrašytas tik tam, kad galima būt turėt tiesas įstojimo į vaitus.

– Ar tikrai tamista pirkai lauką nuo savo švogerio Snapo?

– Nuo Snapo pirkt negalėjau, nes jis niekad lauko neturėjo nė neturi, o pirkau nuo savo brolio Jurgio Svarūno, ant ko turiu rejento aktą.

– Pas mane daugiau nė kokių skundų nėra. Jeigu paviečio viršininkas sako, kad yra, tai gal būt pas paviečio žandarų viršininką. Jeigu vėl paviečio viršininkas sako žodžiais negalįs tamistos užtvirtint dėl svarbių skundų, o oficiališkai rašo, kad dėl lauko, tai geriausiai tamista padarysi padavęs paviečio viršininkui prašymą, idant ant popieros paaiškintų, dėl ko netvirtina. Su tuo atsakymu paskui galima bus kreiptis prie manęs. Bet tikiuosi, kad jūs viršininkas tamistos nenuskriaus, tai žmogus kilčiausios dvasios.

– O svieteli,– manė Svarūnas išeidamas,– jeigu šitas kilčiausios dvasios, tai koki tur būt kiti viršininkai!