– Aš iškėlimo iš valsčiaus nesibijau,– kalbėjo Svarūnas,– o išdarkymams yra sūdas. Ar negalėtum tamista parodyt man tą baisųjį skundą ir tas gazietas? Aš žinau, kad nė kokių uždraustų gazietų neparsikviečiu. Jeigu gi atėjo ant mano vardo tokios gazietos, tai, pons viršininke, parkviest gazietą ant svetimo vardo gali kiekvienas piktadarys, norėdamas atkeršyt. Juk šiandien tai paprastas pas mus dalykas. Nori tūlas pasigerint vyriausybei – eina ir skundžia, kad tam ir tam kampe skaito lietuviškas gazietas, o kartais pasako net pravardes visai nekaltų žmonių. Kitas nori atkeršyt – eina ir apskundžia, kad tas ir tas prilaiko uždraustas knygas. Yra tai labai lengvas būdas pabaudimo: už žmogžudystę, vagystę gal sūdas išteisint, o čia sūdo nėra – apskundė, ir jau neišsivaduosi, kaltas ar nekaltas. Tiktai nežinau, ar vyriausybė iš tikro to dalyko nesupranta, ar apsimeta tik nesuprantanti, ir jeigu gąsdina už tai administratyvišku keliu, tai taipgi nenumanau, ar iš geros, ar... iš piktos valios.

Kruglodurovas, prijausdamas, kad, taip bešnekant, gali suirt visi jo planai, ir norėdamas greičiau atsikratyt nuo drąsių Svarūno pažvilgių, pasakė jam: skundas esąs pas žandarų viršinmką, o gazietas galima matyt biure pas raštininką Čolovskį arba pas žemskių viršininką. Svarūnas išėjo. Vienok nė vienoje, nė kitoje vietoje nė kokių gazietų nebuvo ir nieks negirdėjo, kad tokios gazietos būtų atėjusios. Iš kur paviečio viršininkui galėjo ateit į galvą pramanyt tokius melus? Bet Svarūnui buvo aišku, kam tas melas pramanytas.

Valsčionys, nesulaukdami nuo viršininko nė kokios žinios apie Pstrumskį, išleido į Suvalkus savo plenipotentus. Tie padavė gubernatoriui prašymą, idant užtvirtintų Svarūną, atstatytų Pstrumskį ir parleistų savo ypatingą činovninką Pstrumskio prasikaltimams ištirt ir idant ištyrimas būtų atliktas ant tam tyčia sušaukto valsčiaus susirinkimo. Prašyme buvo išaiškinta keletas Pstrumskio nuodėmių ir pamatas, dėl ko nori vaitu Svarūną, o ne ką kitą. Gubernatorius prašymą priėmė ir pasakė, kad raštininkas – tai valsčiaus samdininkas ir valsčiui priguli jį laikyt ar ne, o nežinąs vėl, dėl ko negalima būtų Svarūną užtvirtint.

Svarūnas taipgi į tą tarpą buvo Suvalkuose. Patyręs gubernijos „prisutstvijoje“, kad jam leista turėt valsčionišką žemę, nuėjo pas gubernatorių.

– Aš pats prieš tamistos užtvirtinimą neturiu nieko,– sako gubernatorius,– yra mat kitas dalykas: tamistai nepripažinta tiesa valdyt valsčionišką žemę.

– Juk man gubernijos „prisutstvije“ pripažino tą tiesą,– atrėmė Svarūnas.

– Tai padaryta be manęs, ir aš ant to netinku. Mat gubernatorius buvo per visą vasarą užrubežyje ir tik trys dienos, kaip pargrįžo. Teisybė, be jo išėjo tas pripažinimas, bet reikia atsimint, kad gubernatoriaus paliktas užvaduotojas turėjo gubernatoriaus valią. Tik gubernatorius čia parodė savo panaberiją, nes jam nesmagu buvo prieš Svarūną nežinot, ką jo „prisutstvije“ nusprendė.

– Ant galo,– sako Svarūnas,– ir be išvelijimo „prisutstvijos“ galiu laikyt valsčionišką žemę pagal naują įstatymą 11 berželio šių metų.

– Jeigu toks įstatymas ir būtų,– atrėmė gubernatorius, kuriam pasidarė da nesmagiau, kad nežino pasirodžiusių naujų įstatymų,– tai aš visgi būsiu priešingas. Juk tokiu būdu galėtų ir kunigai tokius laukus pirkt.

– Teisybė, bet jeigu geistina, kad kunigai tos tiesos neturėtų, tai galima įvest tam tikrą pasergėjimą. Kam gi skriaust tokius kaip aš, kokių šiandien yra jau gana daug?

Gubernatorius, atsakęs ant to nė šiaip, nė taip, nukreipė kalbą, priminė Miškagalių valsčiaus plenipotentus ir tuo užbaigė.

Nuo gubernatoriaus Svarūnas nuėjo pas žandarų viršininką, išpasakojo viską, kaip Pstrumskis neužleidžia jo į vaitus, kaip paduoda niekiausius skundus, kaip pritraukė į savo pusę paviečio viršininką, kuris pradeda gąsdint „administratyvišku keliu“, neturėdamas nė menkiausios tam priežasties, ir t. t.

Šaukia viršininkas savo adjutantą ir liepia surast skundus ant Svarūno. Rado vieną, kur kokio ten užsislėpėlio surašyta, būk laukas esąs Svarūnui švogerio užrašytas tik tam, kad galima būt turėt tiesas įstojimo į vaitus.

– Ar tikrai tamista pirkai lauką nuo savo švogerio Snapo?

– Nuo Snapo pirkt negalėjau, nes jis niekad lauko neturėjo nė neturi, o pirkau nuo savo brolio Jurgio Svarūno, ant ko turiu rejento aktą.

– Pas mane daugiau nė kokių skundų nėra. Jeigu paviečio viršininkas sako, kad yra, tai gal būt pas paviečio žandarų viršininką. Jeigu vėl paviečio viršininkas sako žodžiais negalįs tamistos užtvirtint dėl svarbių skundų, o oficiališkai rašo, kad dėl lauko, tai geriausiai tamista padarysi padavęs paviečio viršininkui prašymą, idant ant popieros paaiškintų, dėl ko netvirtina. Su tuo atsakymu paskui galima bus kreiptis prie manęs. Bet tikiuosi, kad jūs viršininkas tamistos nenuskriaus, tai žmogus kilčiausios dvasios.

– O svieteli,– manė Svarūnas išeidamas,– jeigu šitas kilčiausios dvasios, tai koki tur būt kiti viršininkai!