Pakeliui užvažiavo Svarūnas pas paviečio žandarų viršininką. Tas paaiškino, kad ant Svarūno vardo nėra nė kokių gazietų, tai esąs melas – juk pats tokius dalykus turėtų geriausiai žinot, kad jis pats liepęs žandarams tik patirt pagal skundą, ar Svarūnas tikrai, ar tik fiktyviškai valdo žemę.

Parvažiavęs namo, Svarūnas tuojau padavė paviečio viršininkui prašymą, kad jam išreikštų priežastis, dėl ko nenori jo užtvirtint vaitu.

Nelauk, brolau! atsakymo nesulauksi!

Valsčiaus plenipotentai, palūkėję mėnesį ir negalėdami sulaukt iš Suvalkų ant savo prašymo atsakymo, paleido pas gubernatorių telegramą, pasergėję, kad jie lauks atsakymo ant stacijos. Vienok nė tą, nė antrą, nė trečią dieną atsakymo nebuvo. Paskui tik, po dviejų ar trijų nedėlių, gavo per valsčiaus kanceliariją apreiškimą, kad dalykas apie užtvirtinimą Svarūno vaitu bus peržiūrėtas suvisai skyrium. Apie Pstrumskį tame apreiškime nebuvo nė paminėta. Galbūt Pstrumskis apie save nenorėjo minėt ......

Pstrumskio bičiuliai ir šalininkai kovoje su Svarūnu išbandė visokias žabangas: paines, liežuvius, skundus, bauginimą „administratyvišku keliu“ ir t.t. Betgi negalėjo visai išlaimėt. Dabar susitarė apveikt valsčių, išvien ir Svarūną, užvilkimu viso dalyko, trukdymu žmonių. Tas pasisekė pilnai. Darbymečio laike valsčius negalėjo atsidėjęs varyt iki galo reikalą, kuris taip velkasi. Daugumas per ilgą laiką spėjo atšalt nuo pirmojo karščio, kiti nustojo vilties išlaimėt ir tik rankomis mostelėjo ant visko. Atsirado vėl daug silpnadvasių, kurie, pabauginti arba Pstrumskio pavaišinti, perėjo į jo pusę. Užsilikę tvirtais keletas vyrų taipgi negalėjo be valsčiaus ką daryt.

Da buvo dėl viso ko paleistas šaltyšių su keliais sodiečiais atsišaukimas į vyriausybę, būk plenipotentai buvę nepilni ūkininkai (tikras melas!), būk senesniejie sodiečiai su jais neiną iš vieno, būk jiems Pstrumskis tinkąs ir t.t. Be reikalo paleido tą atsišaukimą, nes valsčius ir be to buvo jau visai atsisakęs nuo kovos su Pstrumskiu.

Dabar jau lengva tapo viršininkui padaryt vaitu Svainišių, išrinktą į kandidatus. Nors Svainišius buvo pažadėjęs atsisakyt nuo vaitystės, vienok neatsisakė ir per tai palengvino Kruglodurovui darbą rinkime vaito apsieit be valsčiaus.

Į kelias nedėlias šaltyšiai patys, taipgi nesiklausdami valsčiaus, išrinko iš savo tarpo kandidatą, ir rinkimai tapo galutinai užbaigti.

Valsčius tai matė, bet jau nesikišo.

Pstrumskis pradėjo atsigriebt. Tik sunku dabar, žmonės jau ne taip daug neša. Ypač jo pati rūgoja. Ar mažai jam kaštavo užsilikimas Miškagalių valsčiuje? Kur tau! Ką privežė į Naupilę sviesto, sūrių, kiaušinių, vištų, ančių, žąsų, paršų, rapukų, kviečių ir kitokių daiktų! O kiek pinigų! Ant pašventinimo „ikonos“ paukščiai, zuikiai ir stirnos juk tai buvo Pstrumskio pristatyta. Apveikus gi valsčių, reikėjo savo geriausiam bičiuliui Kruglodurovui iškelt pavaišinimą, kuriam tik vienų gėrimų parvilkta iš Prūsų už 50 rublių. Kaštavo daug. Kada galima bus tuos pinigus iš valsčiaus atgriebt?

Kaip viršininkas neguldys galvą už Pstrumskį ir kaip Pstrumskis neviešpataus valsčiuje, turėdamas tokią paramą!

Per Šeštines 1892 m. numirė Svarūnas. Pstrumskis visai atgijo. Galėjo dabar drąsiai už valsčiaus pinigus kariaut su valsčium.

VI

Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas, atlikęs karą su Miškagalių valsčium, pradėjo baisiai gert, o aukų tai jau pats ieškojo.