Pargrįžo sykį iš Žydpilės ir rado vežime pusę svaro sūrio suvyniota į popiergalį. Iš kur atsirado tas sūris, sunku buvo nuspręst, viršininkas vienok išaiškino sau, ką tai reiškia.

– Tą sūrį įdėjo man Žydpilėje,– manė Kruglodurovas.– Turbūt turi ten kas kokį reikalą pas mane... reikia važiuot.

Anksti rytą važiuoja vėl į Žydpilę patirt, kas įdėjo sūrį, kas turi reikalą, ar negalima bus uždirbt. Patyrimas pasibaigė tik tuo, kad Vakanalijus Vziatkovičius pasigėrė ir miegodamas išvažiavo namo. Su juo sykiu važiavo iš Žydpilės vienas gerai pažįstamas vaikinas. Pusiaukelėje viršininkas pabudo ir, nežinia kas jam atėjo į galvą, klausia:

– Kaip tamistai rodos, ar aš imu, ar ne?

– Man rodosi, kad ne,– atsakė vaikinas.

– Mat kad imu! – sušuko Kruglodurovas, lyg norėdamas pasigirt, ką jis galįs.– Imu! tik nemanyk tamista, kad mažai, – melavo. – Ne, aš imu šimtą, du šimtu... su mažiau neprisileidžiu.

– O kaip tamistai rodosi, ar mano činovnikai ima? – užklausė vėl.

– Rodosi, ne.

– Ima, ir da kaip ima! Tiktai aš žiūriu ant to per pirštus ir apsimetu nematąs. Aš žinau, kad jie ima, o jie tuo tarpu nežino nieko, kad aš imu.

– Jeigu jau kalbėt atvirai,– tarė vaikinas,– tai aš pasakysiu ponui viršininkui štai ką: činovninkai žino taipgi, kad pons viršininkas ima. Tiktai toks skirtumas, kad pons viršininkas nežinote, kiek ima činovninkai, o jie gerai žino, nuo ko, kada ir kiek paima pons viršininkas.

– Argi tai gali būt?

– Tikrai.

– Na... tegul juos velniai! – užbaigė Vakanalijus Vziatkovičius ir vėl taikėsi užsnūst. Negalėjo.

Tą dieną Kruglodurovo dvasioje turėjo darytis kasžin kas, turėjo ten jau labai daug prisisunkt, jeigu vėl neiškentė neprakalbėjęs apie aukas:

– Plynia žino, kur mano pinigai dingsta? Tiek daug paimu, o nieko neturiu. Nė gubernatoriui, rodos, ne per daug duodu, nė...