Neužilgo kunigas išvedė Kruglodurovą kelias dešimtis žingsnių ir paleido jį su stražninkais į miestą. Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, pas Keilsoną, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys, ir įlindo į prastą karčemą, pas žydą Mozūrą. Atėjęs atsisėdo už stalo ir riktelėjo:

– Degtinės!

Žydelis, matydamas pas save pirmąkart tokį aukštą svečią, dagi savo viršininką, nusistebėjo ir, nežinodamas, kokią jis degtinę mėgsta, stovėjo tik ir žiopsojo, o užklaust nedrįso.

Vakanalijus Vziatkovičius, belaukdamas degtinės, pakėlė akis ir pamatė priešais save žydą.

- Kas tu? - klausia viršininkas.

- Aš Mozūras,- atsako žydas.

– Ką tu sakai?

– Aš Mozūras.

– Tu mozūras?

– Aš Mozūras.

– Tu žydas, ne mozūras.

– Aš Mozūras.

– Tu pažiūrėk į zerkolą, tai pamatysi, kad tu nuparkėlis žydas, o ne mozūras.

– Aš Mozūras!

Tik paaiškinus stražninkui, kad to žydo pravardė Mozūras, viršininkas susiprato ir sykiu užtėmijo, kad ne ten nuėjo, kur ketino. Bet reikėjo kaip nors išsisukt nuo gėdos.

– Ar tai jums rodosi, aš čion užkliuvau netyčia? Ne! Aš atėjau tyčia. O čia kas? – o suriko, rodydamas sienoje plyšį.– Stražninke! rašyk protokolą!

Paliepęs tai, nusibaldė pas Keilsoną ir užtaisė surinkt žydų deputaciją. Susirinko rimčiausi Žydpilės žydai. Pamatęs juos, Kruglodurovas sušuko:

– Ko jūs čia, žydai bjaurybės?

Ilgą valandą visi tylėjo, o paskui vienas žydelis, stovėdamas užpakalyje kitų, atsakė nedrąsiai oficiališku liežuviu:

– Mes čia, pasiremdami ant pono viršininko įsakymo. Vėl ilgą valandą visi tylėjo. Ant galo Kruglodurovas, pašaukęs keturias plėčkas degtinės, tarė žydams:

– Aš gėriau už jūs sveikatą Tauzintuose, o jūs turite gert už mano sveikatą šičia. Gerkite! – suriko atsistodamas.

Žydeliai, nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę. Pasibaigus vaišinimui žydų deputacijos, Vakanalijus Vziatkovičius iškilmingai ištarė:

– Dabar eisime apžiūrėt miestą.

Užsėdęs ant arklio, apsuptas susirinkusių žydų ir žydukų, nujojo per rinką. Prajodamas pro sinagogą, pamatė iš tolo riogsančią nuošalyje prozos instituciją, sustatytą iš keleto NNN. Išvydo, suspyrė arklį ir kaip meška ant dūmų šoko ant tų NNN, surikęs galingu balsu:

– Imkite! laužykite!

O pats mitrina arklį ir vis šaukia:

– Imkite! laužykite!

Žydukų minia lakstė iš vienos vietos į kitą, saugodamasi, kad nesumindžiotų arklys. Raitelis, užtėmijęs tai, ramino:

– Vaikai! nebėkite nuo manęs! juk aš maskolius!

Turbūt jam rodėsi, kad jo armija bėga nuo savo gendroliaus. Atsirado minioje ir darbininkai, grįžtantiejie su kirviais nuo darbo. Juos stražninkai privarė prie NNN. Sužaibavo kirviai, supyškėjo lentos, ir institucija griuvo, o žydai sušuko didžiu balsu ura! tarytum griuvo Jerichono sienos. Tada pilkasis gendrolius (Kruglodurovas buvo apsivilkęs su balta mandiera, tik labai sujuodusia) sustabdė arklį, iškilmingai apsižvalgė aplinkui ir nusišluostė prakaitą nuo išrasojusios kaktos. Venit, vidit, vicit. Žydpilės istorija da buvo neturėjusi pažyminto taip garsaus didžiadarbio. Jis Žydpilės kronikose užrašytas šitaip: Podvig Sierovo generala, ili vziatije pristupom žydovskich nužnikov v Žydpilė 5 sentiabria 1892 goda (pilkojo gendroliaus didžiadarbis, arba užėmimas šturmu žydiškų NNN Žydpilėje 5 rugsėjo 1892 m.).

Palūkėjęs gendrolius atsiliepė į minią:

– Ar jums patinka burmistras? Man nepatinka, o jums patinka?

– Patinka, patinka! – sušuko iš visų pusių.

– Aš nematau, ar visiems patinka, – sako gendrolius, – kam patinka, tas tegul iškelia aukštyn ranką!

Visi žydai ir žydukai iškėlė tiek rankų, kiek tik katras turėjo. Gendrolius, neva matydamas iškeltų rankų, pasakė:

– Aa! pusė iškeltų, o pusė ne! tai nepatinka! Visi nutilo, tarytum laukdami pranašo balso. Lyg tyčia išlenda iš minios žydelis ir drebančiu iš baimės balsu sako gendroliui:

– Nu, pons viršininke, kas bus? tu pats atnešei mums cholerą! Mus išgąsdinai, ir dabar jau visi mes sergame.

Pasakęs tai, įlindo atgal, nereikalaudamas nė garbės, nė plojimo rankomis, kaipo tikras pranašas. Visi vėl tylėjo toliau. Tiktai gendrolius, nusiėmęs kepurę, gaudydamas su jąja orą iš šalies naujų griuvėsių ir varydamas jį prie nosies, atkartojo švelniu, reiškiančiu didį pasikakinimą balsu:

– Dabar tai smagus oras! tai smagus oras!

Tie griuvėsiai, styrintiejie su nusižeminimu po gendroliaus pergalėtojo kojomis; tas tylėjimas lyg perlėkus kokiai dvasiai; tas ramumas minios, da neseniai ūžusios; tas švelnus ir saldus avinėlio balsas, išeinantis iš lūpų didžiavyrio, kuris valanda prieš tai turėjo balsą įniršusio liūto,– viskas sykiu gamino neišreiškiamai didį įspūdį. Iškilminga valanda!

Gendrolius, akimis atsisveikinęs su pasekmėmis savo garsaus darbo, jojo iš Žydpilės namo. Vienok likimas paskyrė tą dieną viršininkui būti tik didžiavyriu ir visą savo kelią žymint atminties vertais dalykais.