Žydeliai, nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę. Pasibaigus vaišinimui žydų deputacijos, Vakanalijus Vziatkovičius iškilmingai ištarė:

– Dabar eisime apžiūrėt miestą.

Užsėdęs ant arklio, apsuptas susirinkusių žydų ir žydukų, nujojo per rinką. Prajodamas pro sinagogą, pamatė iš tolo riogsančią nuošalyje prozos instituciją, sustatytą iš keleto NNN. Išvydo, suspyrė arklį ir kaip meška ant dūmų šoko ant tų NNN, surikęs galingu balsu:

– Imkite! laužykite!

O pats mitrina arklį ir vis šaukia:

– Imkite! laužykite!

Žydukų minia lakstė iš vienos vietos į kitą, saugodamasi, kad nesumindžiotų arklys. Raitelis, užtėmijęs tai, ramino:

– Vaikai! nebėkite nuo manęs! juk aš maskolius!

Turbūt jam rodėsi, kad jo armija bėga nuo savo gendroliaus. Atsirado minioje ir darbininkai, grįžtantiejie su kirviais nuo darbo. Juos stražninkai privarė prie NNN. Sužaibavo kirviai, supyškėjo lentos, ir institucija griuvo, o žydai sušuko didžiu balsu ura! tarytum griuvo Jerichono sienos. Tada pilkasis gendrolius (Kruglodurovas buvo apsivilkęs su balta mandiera, tik labai sujuodusia) sustabdė arklį, iškilmingai apsižvalgė aplinkui ir nusišluostė prakaitą nuo išrasojusios kaktos. Venit, vidit, vicit. Žydpilės istorija da buvo neturėjusi pažyminto taip garsaus didžiadarbio. Jis Žydpilės kronikose užrašytas šitaip: Podvig Sierovo generala, ili vziatije pristupom žydovskich nužnikov v Žydpilė 5 sentiabria 1892 goda (pilkojo gendroliaus didžiadarbis, arba užėmimas šturmu žydiškų NNN Žydpilėje 5 rugsėjo 1892 m.).

Palūkėjęs gendrolius atsiliepė į minią:

– Ar jums patinka burmistras? Man nepatinka, o jums patinka?

– Patinka, patinka! – sušuko iš visų pusių.

– Aš nematau, ar visiems patinka, – sako gendrolius, – kam patinka, tas tegul iškelia aukštyn ranką!

Visi žydai ir žydukai iškėlė tiek rankų, kiek tik katras turėjo. Gendrolius, neva matydamas iškeltų rankų, pasakė:

– Aa! pusė iškeltų, o pusė ne! tai nepatinka! Visi nutilo, tarytum laukdami pranašo balso. Lyg tyčia išlenda iš minios žydelis ir drebančiu iš baimės balsu sako gendroliui:

– Nu, pons viršininke, kas bus? tu pats atnešei mums cholerą! Mus išgąsdinai, ir dabar jau visi mes sergame.

Pasakęs tai, įlindo atgal, nereikalaudamas nė garbės, nė plojimo rankomis, kaipo tikras pranašas. Visi vėl tylėjo toliau. Tiktai gendrolius, nusiėmęs kepurę, gaudydamas su jąja orą iš šalies naujų griuvėsių ir varydamas jį prie nosies, atkartojo švelniu, reiškiančiu didį pasikakinimą balsu:

– Dabar tai smagus oras! tai smagus oras!

Tie griuvėsiai, styrintiejie su nusižeminimu po gendroliaus pergalėtojo kojomis; tas tylėjimas lyg perlėkus kokiai dvasiai; tas ramumas minios, da neseniai ūžusios; tas švelnus ir saldus avinėlio balsas, išeinantis iš lūpų didžiavyrio, kuris valanda prieš tai turėjo balsą įniršusio liūto,– viskas sykiu gamino neišreiškiamai didį įspūdį. Iškilminga valanda!

Gendrolius, akimis atsisveikinęs su pasekmėmis savo garsaus darbo, jojo iš Žydpilės namo. Vienok likimas paskyrė tą dieną viršininkui būti tik didžiavyriu ir visą savo kelią žymint atminties vertais dalykais.

Da neišjojęs iš Žydpilės, narsus gendrolius pats parodė, kad sugriauti NNN visai nereikalingi, kad juos gali užvaduot savos kelinės. Tiktai tamsuoliai stražninkai nesuprato aukštų siekių savo viršininko ir pasirūpino tą „parodymą“ užslėpt. Nusodino gendrolių nuo arklio, neprileido artyn nė vieno žmogaus, o patys, padarę sanitarišką peržvalgą tūlų gendroliaus parėdų, pasistengė prašalint dalykus, persekiojamus, pagal jų nuomonę, ypač choleros laike. Sudarę viską kaip reikiant, vėl užsodino gendrolių ant arklio ir lydėjo toliau.

Likimas nepamiršo apie savo išrinktąjį. Buvo jau vakaras; Beveik ant pusiaukelės, neprieinant prie Tauzintų, gendrolius paleido antrą seriją „parodymų“. Stražninkai nusiminę nežinojo iš pradžių, ką daryt, bet tuojau šoko į kaimą, padarė triukšmą ir, tiesiog apreiškę, kas atsitiko, „įsakė“ boboms imt ypatus, ražus, mazgotes ir bėgt viršininkui gelbėt. Bobos, išgąsdintos stražninkų pasirodymu, o pripratusios jų balso klausyt, pagriebė kas reikia ir tekinos nubėgo į pagelbą. Sunaudojusios priderančiai visus įrankius, grįžo namo, smarkiai spjaudydamos.

Viršininkas nujojo į Tauzintų valsčiaus kanceliariją. Pilvas, nuskriaustas dėl „parodymų“, sušuko per lūpas savo nešiotojo:

– Ar nežinote, kad aš neturiu nė žąsų, nė ančių, nė kiaušinių?..

Da nespėjo užbaigt, o jau nežinomos rankos prinešė visko...

Paskutinis didžiadarbis padarė Kruglodurovui, net be pagelbos korespondento, kur kas daugiau garbės nekaip įtaisymas „ikonos“, nes į ūmą laiką pasklido žinia apie tą darbą ne tik po guberniją, bet pasiekė net Varšavos generalgubernatorių.