II

Reikėjo naujam viršininkui pasipažint su savo paviečiu, t. y. atlankyt Žydpilės magistratą ir valsčių kanceliarijas. Pavietyje buvo iš viso dešimts valsčių. Tiktai dviejuose valsčiuose vaitais buvo žmonės, suprantantiejie savo pareigas ir patys jas pildę. Kituose gi valsčiuose vaitai vos mokėjo pasirašyt, o iš pareigų žinojo tik tiek, kada reikia užsikabint "blekę". Užtaigi juose visa valdžia gulėjo raštininkų rankose, tankiausiai lenkų, atklydusių kasžin iš kur ir kasžin su kokia sąžine. Darė ką norėjo su aklu vaitu. Darė ką norėjo su valsčium, žinodami, kad už viską atsakys vaitas, valsčiaus išrinktas. Tik tie raštininkai nesinaudojo pilnai iš savo liuosybės, kurie neturėjo, anot žmonių, „galvos“ arba kurių sąžinės da ne visai buvo užmigusios. Didžiausiais tarp raštininkų ponais buvo trys, jau mums pažįstami: Miškagalių Pstrumskis, Dykulių Kuznickis ir Žioplių Bavolskis. Vakanalijus Vziatkovičius nežinojo, kam reikalingi valsčiuje vaitai su raštininkais ir ko nuo jų galima reikalaut. Žinojo tik, kad jis pats – paviečio viršininkas ir kad vaitai su raštininkais turi jo klausyt.

Pirmiausiai Kruglodurovas išsirengė į Žydpilę. Burmistras sutiko jį, kaipo viršininką, labai gražiai, parodė kanceliariją, šį tą paaiškino ir užsivedė pas save užkąst. Čia burmistras, didis gudruolius, žinodamas jau, su kuo turi reikalą, stačiai sako: