Sapnų be kančios ir ramumo saldaus
Taip alksta pavargėliai žmonės,
O man tie šešėliai širdies neprigaus:
Aš noriu verpetų, karionės.
Tarp marių plačių kad užkaukia vilnis,
Plačiau man siūbuoja krūtinė;
Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis,
Ir nori apimt begalinę!
Man meilės nereikia, kai siūlos pati;
Neapkenčiu jausmų silpnybės;
Vien žavi bekalbė širdis paslapti,
Kurios nepasieksi gilybės!..
Einu nesuprantamas vienas keliu
Be draugo, ir nieks nepalydi;
Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu,
Ir kūdikiai laimės pavydi.
Ko siekiu ir alkstu, vargiai bežinau!
Pasiekt nepasiekiama šalį?
Tik atilsio vieno kaip maro bijau,
Tik norai užmigti negali.
Nedaugel mūsų
Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,
Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė;
Į darbą stokim vyras į vyrą:
Sujungtos rankos suteiks stiprybę.
Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,
O priešas laukia jos prapuolimo,
Kapuose bočiai, kurie ją gynė,
Mes gi prislėgti nusiminimo.
Tačiau tėvynė dar nepražuvus;
Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;
Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus;
Saulutė džiugins vėl patekėjus.
Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,
Norint ne kartą širdį ir skausta;
Pabudę naktį varykim rūstą:
Dienos šviesesnės ateitis rausta.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi lyrinis subjektas eilėraščiuose „Ko siekiu ir alkstu“ ir „Nedaugel mūsų“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmasis kalba apie save („Aš noriu verpetų“): sapnai be kančios ir saldus ramumas jo neprigaus, meilės, kuri siūlosi pati, jam nereikia. Jis eina keliu vienas, nesuprantamas, ir labiausiai bijo atilsio. Antrasis kalba „mes“: mūsų nedaug, bet vienybė ir darbas suteiks stiprybės, tėvynė dar nepražuvo, saulutė vėl patekės. Viename puslapyje Maironis yra vienišas romantikas, kitame ragina tautą. Abu balsai jam būdingi.
Rašiniui: KūrėjasTėvynėDarbas
2. Kokios meilės nenori lyrinis subjektas eilėraštyje „Ko siekiu ir alkstu“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.