Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,
Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė;
Į darbą stokim vyras į vyrą:
Sujungtos rankos suteiks stiprybę.
Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,
O priešas laukia jos prapuolimo,
Kapuose bočiai, kurie ją gynė,
Mes gi prislėgti nusiminimo.
Tačiau tėvynė dar nepražuvus;
Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;
Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus;
Saulutė džiugins vėl patekėjus.
Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,
Norint ne kartą širdį ir skausta;
Pabudę naktį varykim rūstą:
Dienos šviesesnės ateitis rausta.
Mano gimtinė
Ten, kur Nemunas banguoja
Tarp kalnų, laukų
Broliai vargdieniai dejuoja
Nuo senų laikų.
Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.
Girios ūžė ten, minėjo
Praeities laikus,
Kai lietuvis netikėjo,
Jog belaisviu bus.
Ten apleistos pilys griūva
Ant kalnų aukštai;
Milžinų ten kaulai pūva,
Verkia jų kapai.
Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienių dūmas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi lyrinis subjektas eilėraščiuose „Ko siekiu ir alkstu“ ir „Nedaugel mūsų“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmasis kalba apie save („Aš noriu verpetų“): sapnai be kančios ir saldus ramumas jo neprigaus, meilės, kuri siūlosi pati, jam nereikia. Jis eina keliu vienas, nesuprantamas, ir labiausiai bijo atilsio. Antrasis kalba „mes“: mūsų nedaug, bet vienybė ir darbas suteiks stiprybės, tėvynė dar nepražuvo, saulutė vėl patekės. Viename puslapyje Maironis yra vienišas romantikas, kitame ragina tautą. Abu balsai jam būdingi.
Rašiniui: KūrėjasTėvynėDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.