15 psl.
Ten, kur Nemunas banguoja
Tarp kalnų, laukų
Broliai vargdieniai dejuoja
Nuo senų laikų.
Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.
Girios ūžė ten, minėjo
Praeities laikus,
Kai lietuvis netikėjo,
Jog belaisviu bus.
Ten apleistos pilys griūva
Ant kalnų aukštai;
Milžinų ten kaulai pūva,
Verkia jų kapai.
Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienių dūmas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.