Kasa ir lūpų geiduliai

Kastytį palietė meiliai.

Jis laimingas! Stebuklingas

Marių pasakas sapnuoja,

45O Jūratė prie jo šono

Rūmuos gintaro geltono

Jam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet susirūstino smarkus

Perkūnas, iš dangaus pamatęs,

50Kad drįso palytėt žmogus

Skaistybę dieviškos Jūratės;

Paleidęs žaibą ir griausmus,

Sudaužė gintaro namus.

O Kastytį

55Baltalytį

Liepė bangai pasiūbavus

Palangoj, aikštėn pušyno,

Išvilioti ant smeltyno,

Negyvai jį užbučiavus.

60O, paklausykit vakarais,

Kai marių bangos nerimauja

Ir krantą barsto gintarais

Gelmės nematomoji sauja:

Girdėtis per miglas-druskas,

65Lyg verkia ir vaitoja kas!

O vaitoja,

Ašaroja

Tai Jūratė nelaiminga:

Atsiminusi Kastytį

70Ir kad rūmai sudaužyti

Dievo apmauda bausminga.

Dabar lietuvė pamariais,

Suvarsčius gintarų siūlelį,

Sau mėgsta baltą kaklą jais

75Gražiai papuošti prieš bernelį;

Bet kai meilužę uždainuos,

Ji skamba tonuose liūdnuos.

O kai myli,

Norint tyli,

80(Jos sapnai tylėt įpratę),

Tai ta meilė jos krūtinėj

Neša jėgoj begalinėj

Kartais audra, kaip Jūratė.