Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais
Gelmės nematomoji sauja:
Girdėtis per miglas-druskas,
Lyg verkia ir vaitoja kas!
O vaitoja,
Ašaroja
Tai Jūratė nelaiminga:
Atsiminusi Kastytį
Ir kad rūmai sudaužyti
Dievo apmauda bausminga.
Dabar lietuvė pamariais,
Suvarsčius gintarų siūlelį,
Sau mėgsta baltą kaklą jais
Gražiai papuošti prieš bernelį;
Bet kai meilužę uždainuos,
Ji skamba tonuose liūdnuos.
O kai myli,
Norint tyli,
(Jos sapnai tylėt įpratę),
Tai ta meilė jos krūtinėj
Neša jėgoj begalinėj
Kartais audra, kaip Jūratė.
Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)
Ežero skaisčios bangos liūliavo
Žaliu smaragdu;
Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu.
Saulė už Alpių leidos sutingus;
Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
Žmogaus ir gamtos.
Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.
Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
Padangių keliais.
Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis
Į tolimąsias, į numylėtas
Tėvelių šalis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip padavimas „Jūratė ir Kastytis“ paaiškina gintarą pajūryje ir liūdnas lietuvės meilės dainas?
Rašiniui: MeilėGamtaKaltė
2. Kaip eilėraštyje „Vakaras“ susiję ežeras Šveicarijoje ir tėvynė?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ežero vaizdai yra dabartis: skaisčios bangos, Alpės, Liucernos varpai, rožių kvapas. Vakaras gražus ir ramus, ir būtent ramybė pažadina svajones. Jos skrenda į „Tėvelių šalis“, ir eilėraštis persikelia į praeitį: žemčiūgai ir jurginai prie langų, sesutė su rūtomis, brolio juodbėrėlis, Dubysa. Šveicarijos grožis tik primena savą kraštą ir prabėgusią jaunystę, todėl pabaigoje per skruostą rieda ašara.
Rašiniui: TėvynėGamta
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.