Palaimink, Viešpatie, kelionę,
Kurioj pro ašarų miglas
Palydžiu praeitį malonią,
Kaip laimės tolimas salas.
Aš nežinau, kas priešais laukia:
Tik pilkos dienos ar vargai?
Bet neramios širdies netraukia
Kita šalis, nauji draugai.
O norint kartą, norint vieną
Man leisk pažvelgti atgalios
Ir vakarykščią brangią dieną
Prispausti prie širdies gailios!
Bet Tu, o Viešpatie, man kelią
Parodęs, uždraudei sapnus,
Ir aš, pažinęs šventą valią,
Einu, Apveizdai paklusnus.
Einu, nors skundžiasi krūtinė
Ir trykšta ašara baili;
O tu man valią geležinę
Užtat mylėdamas kali.
Einu kaip amžinas keleivis
Be prieštaravimo maldos
Ir laimę čia tik kaip praeivis
Žinau iš tolimos gaidos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo „Išvažiuojant“ skiriasi nuo tėvynės eilėraščių?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Čia nėra nei tautos, nei istorijos, tik išvykstantis žmogus ir Dievas. Jis prašo leisti dar kartą pažvelgti atgal ir prispausti prie širdies vakarykštę dieną, bet Dievas jau parodė kelią ir uždraudė sapnus, todėl jis eina „Apveizdai paklusnus“. Krūtinė skundžiasi, trykšta ašara, o Dievas, „mylėdamas“, kala jam „valią geležinę“. Paskutiniame posme jis jau „amžinas keleivis“, laimę žinantis tik „iš tolimos gaidos“. Paklusnumas jį grūdina.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertėDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.