Ponas Tadas5-10 psl. · apie 20 min.
Pirmoji knyga. Ūkis2% kūrinio
5 psl.

Išmėtytų, keli romanai išsklaidyti –

Matyti, kad gyveno čia jauna mergytė,

Matyt, kad jaunos rankos visa tai kilnojo,

Paliko be tvarkos, – matyt, užsisvajojus!

Balta suknelė štai nuo vagio nukabinta,

Padėta ant kėdės, šėpa neužrakinta,

O languose tik kvepia įvairiausios gėlės:

Geranijos, žibuoklės, net ir remunėlės.

Keleivis štai prie lango vieno atsistojo

Ir mato, kad sode, kur dilgėlės kerojo,

Dabar darželis mažas, puikiai įtaisytas,

Gražiai gėlių, dryželių, mėtų prisodytas.

Tvora lenktų karklelių apsupa žolynus,

Ir jau ant tos tvoros naktibaldos kabinas.

Matyti, kad gėles tas laistoma kas rytas,

Nes ir vandens didžiulis indas pastatytas.

Bet niekur nematyt valdovės to darželio,

Tur būt, išėjo – matos juda dar durelės,

Skubiai gan paliestos, net ir pėda matyti

Smiltyse – bus stovėjus ten basa kojytė.

6 psl.

Tam kilime minkštam, kaip sniegas, pasiliko

Pėdos žymė lengvutė; matosi, kad tik ką

Jas lietė sutvėrimas, kuris vargų nematęs,

Kuris lakioti kojom ir mintims papratęs.

Keleivis ilgai dar pas langą tą stovėjo,

O nuo gėlių jam kvapas malonusis ėjo.

Jis veidą prie žibuoklių prilietė krūmelio

Ir vis žiūrėjo ten į gražųjį darželį,

Ir vėl žvilgsniu prie tos pėdos žymės sustojo,

Kieno pėda ta būtų – spėjo ir galvojo.

Akis pakėlęs į parkaną pažiūrėjo –

Tenai mergelė buvo. Ji baltai dėvėjo.

Bet apdaras lengvutis vos krūtis tejuosė,

Palikęs nuogą kaklą ir pečius baltuosius.

Taip mėgsta Lietuvaitės vaikščiot tik iš ryto,

Nes vyrai tuo metu negali jų matyti;

Ir nors ji manė, kad čia niekas nežiūrėjo,

Tačiau ranka pridengusi krūtis stovėjo.

Plaukai neišpūsti, tik dailiai sušukuoti,

Aplinkui visą galvą dar sugarbiniuoti,

7 psl.

Dabinami saulutės spindulių gelsvųjų,

Žibėjo kaip paveiksluos karūna šventųjų.

Jos veido nesimatė. Jos žvilgsnys sustojo,

Lyg ko ieškodamas tenai toli dauboje;

Susijuokė staiga ir, plodama rankytėms,

Ji nuo parkano greit nuskrido kaip paukštytė,

Ir perbėgus skubiai tą gražųjį daržiuką,

Įskrido į tą savo ramų kambariuką,

Ne pro duris – lenta prie lango pristatyta,

Staigi, lengva, rami, kaip prošvaista iš ryto.

Prie veidrodžio, suknelę stvėrusi, priėjo,

Bet ta išpuolė, nes jaunuolį pastebėjo.

Pabalo nusigandus, kas jis, nežinojo.

Keleivio veidas gi raudonai suliepsnojo

Kaip debesėlis, kurs aušros šviesoj lakioja.

Kuklus jaunuolis tart žodelį jai norėjo,

Atsiprašyt, bet vien tik linktelti suspėjo,

Tylėdams. O mergytė tik suriko baugiai,

Kaip kūdikis sapne, kai jį slogutis smaugia.

Keleivis nusigando, bet jau jos negirdi,

8 psl.

Nemato, vien tik jaučia smarkiai plakant širdį:

Del tojo įvykio nestengė net suvokti,

Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.

Kieme tarnai tuo tarpu greitai sužinojo,

Kad kažkoki svečiai jau prieš gonkas sustojo.

Iškinkė arklius tad ir kūtėje pastatė,

Tuoj davė glėbį šieno, kaip senai papratę,

Nes dar naujų madų Teisėjas nežiūrėjo,

Dar jo svečių arkliai pas žydą nestovėjo.

Tarnai svečių pasveikint nėjo, bet prie savo

Darbų pripratę ponui dar gerai tarnavo.

Tarnai dabar tik pono Voiskio grįžtant laukė,

Kuris lėtai iš lauko jau į dvarą traukė.

Kai pono nėr namie, jisai jį pavaduoja

Ir vaišindams svečius įdomiai šnekučiuoja;

(Tai pono tolimas gentis ir geras draugas,

Pamatęs svečią, grįžta, bet sutikt jį saugos –

Nes kaip gi eis prie svečio rūbais kasdieniniais).

Todel tuoj apsitaisė rūbais išeiginiais,

Iš ryto paruoštais, nes, mat, gerai jau žino,

9 psl.

Kad vakarais dažnai atlanko jį kaimynai.

Rankas pons Voiskis jau iš tolo sukryžiavo,

Sušuko ir keleivį džiaugdamos bučiavo.

Ir greitai prasidėjo jų kalba supinta,

Lyg stengtas jon džiaugsmus ir vargą sutalpinti,

Kuriuos ir viens ir kitas apsakyt norėjo,

Todel nerimo, džiaugės, į akis žiūrėjo.

Ir tik ik sočiai Voiskiui atsiklausinėjus,

Jis ėmė pasakoti, kas šiandieną dėjos.

»Gerai, brangusis Tadai«, (Vardas toks vaikino,

Mat, buvo. Atminčiai Kosčiuškos taip vadinos,

Nes gimė tais laikais, kai dar karai vis ėjo).

»Gerai, Tadukai mano, – čia tavęs reikėjo,

Nes daug merginų čia galėsi pamatyti.

O dėdė rengias tau net vestuves daryti;

Galėsi pasirinkti; teks tau greit išvysti

Kaimynų, tavo genčių, didelę draugystę,

Mat, spręsti Grafo ginčią renkasi kaimynai,

Ir Grafas pats rytoj atvykt pas mus ketina;

Jau Podkomožis čia su žmona ir dukrelėms,

10 psl.

Jaunieji žaidžia šautuvais tenai aikštelėj,

O seniai, moters tai javus apžiūrinėja

Ir laukia jau visi jaunųjų pamiškėje.

Tad einame sutikt, jei nelabai sutingęs,

Dėduką, Podkomožius ir ponias garbingas«.

Su Voiskiu Tadas eina lauko pažiūrėti

Ir vis negali dar gerai atsikalbėti.

Saulutė jau dangaus žemiausius šonus lietė,

Silpniau nei dieną, bet plačiau nei dieną švietė,

Raudona, kaip po darbo darbininko veidas,

Taip pat, kaip jis pavargusi, saulutė leidos;

Platusis skritulys vaizdingai spinduliuojas,

Pro tarpus šilo mirga; jau ūkai būriuojas:

Tai neriasi šakose, tai paviršium skrieja,

Tai visą mišką riša ir draugėn sulieja;

Ir šilas juodavo, lyg būt didžiuliai rūmai,

O saulė jau gaisrinį skleidė raudonumą,

Paskui nugrimzdo; spinduliai jos paskutiniai

Sublyksėję, kaip žvakė blyksi pro langinę,

Užgeso. Ir tuojau iš lauko darbininkai

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Tadas, parvykęs į dėdės namus, sužino apie mergaitę dar jos nepamatęs? Kaip jį paveikia pirmasis susitikimas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kambaryje Tadas randa išmėtytus romanus, baltą suknelę, gėles languose, o pro langą mato prižiūrėtą darželį: čia gyvena jauna mergaitė. Smėlyje jis pamato basos kojytės pėdą ir ilgai spėlioja, kieno ji. Paskui mergaitę išvysta ant parkano, ji įbėga į kambarį, pastebi jį ir išsigandusi suklinka. Tadas parausta, nespėja nė atsiprašyti ir lieka visiškai sumišęs: nežino, „Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.“ Taip prasideda Tado ir Zosės meilės linija.

2. Kodėl Teisėjas taip saugo senąją tvarką savo namuose? Kaip jis ją sieja su tautos likimu?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Teisėjas neleidžia dirbti po saulėlydžio: jo žodžiais, kai Viešpaties „darbininkas, saulė, nusileidžia“, ir žemdirbiui metas ilsėtis. Jis moko jaunimą gerbti „protą, valdžią, amžių, prigimimą“, o svečiai ir šeimyna laikosi senoviško mandagumo. Teisėjui tvarka yra pamatas: „Ta tvarka namai ir tautos kyla“, o ją praradus ir namai, ir tautos išnyksta. Pats šeimininkas apžiūri gyvulius, nes žino, kad tarnai geriau dirba, kai ponas prižiūri. Soplicovas rodomas kaip senosios bajorų Lietuvos pavyzdys.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.