Ponas Tadas9-10 psl. · apie 5 min.
Pirmoji knyga. Ūkis2% kūrinio
9 psl.

Kad vakarais dažnai atlanko jį kaimynai.

Rankas pons Voiskis jau iš tolo sukryžiavo,

Sušuko ir keleivį džiaugdamos bučiavo.

Ir greitai prasidėjo jų kalba supinta,

Lyg stengtas jon džiaugsmus ir vargą sutalpinti,

Kuriuos ir viens ir kitas apsakyt norėjo,

Todel nerimo, džiaugės, į akis žiūrėjo.

Ir tik ik sočiai Voiskiui atsiklausinėjus,

Jis ėmė pasakoti, kas šiandieną dėjos.

»Gerai, brangusis Tadai«, (Vardas toks vaikino,

Mat, buvo. Atminčiai Kosčiuškos taip vadinos,

Nes gimė tais laikais, kai dar karai vis ėjo).

»Gerai, Tadukai mano, – čia tavęs reikėjo,

Nes daug merginų čia galėsi pamatyti.

O dėdė rengias tau net vestuves daryti;

Galėsi pasirinkti; teks tau greit išvysti

Kaimynų, tavo genčių, didelę draugystę,

Mat, spręsti Grafo ginčią renkasi kaimynai,

Ir Grafas pats rytoj atvykt pas mus ketina;

Jau Podkomožis čia su žmona ir dukrelėms,

10 psl.

Jaunieji žaidžia šautuvais tenai aikštelėj,

O seniai, moters tai javus apžiūrinėja

Ir laukia jau visi jaunųjų pamiškėje.

Tad einame sutikt, jei nelabai sutingęs,

Dėduką, Podkomožius ir ponias garbingas«.

Su Voiskiu Tadas eina lauko pažiūrėti

Ir vis negali dar gerai atsikalbėti.

Saulutė jau dangaus žemiausius šonus lietė,

Silpniau nei dieną, bet plačiau nei dieną švietė,

Raudona, kaip po darbo darbininko veidas,

Taip pat, kaip jis pavargusi, saulutė leidos;

Platusis skritulys vaizdingai spinduliuojas,

Pro tarpus šilo mirga; jau ūkai būriuojas:

Tai neriasi šakose, tai paviršium skrieja,

Tai visą mišką riša ir draugėn sulieja;

Ir šilas juodavo, lyg būt didžiuliai rūmai,

O saulė jau gaisrinį skleidė raudonumą,

Paskui nugrimzdo; spinduliai jos paskutiniai

Sublyksėję, kaip žvakė blyksi pro langinę,

Užgeso. Ir tuojau iš lauko darbininkai

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.