Slapstydamasis, kaip varlė jis repetoja,
Kol netoliese daržininkės apsistoja.
Ten vyšnios augo, lyg eilėmis sustatytos,
O tarpe jų bujojo augalai maišyti:
Kviečiai, ūsuoti miežiai, kukurūzai, sorai,
Žirnučiai, pupos, aguonėlės, gėlės, porai.
Naujai ten tokį paukščiams javą apsirinko
Gudrioji dvaro rūpintoja, šeimininkė:
Tai buvus Jendikovičaitė-Kokoškienė.
Jos išradimas atmintinas ik šiai dienai
Plačiai dvaruose; bet tada mažai kam žinoms,
Ir sekreto būdu tesakomas kaimynams,
Kol tapo pagaliau kalendoriuj paduotas
Ir tokiu pavadinimu užtituluotas:
»Prieš šarkas, vanagus atsigynimo kelias,
Bei paukščių priežiūra« – toks buvo tas darželis.
Kai, būdavo, tenai gaidys, vištas daboja
Ir riestą snapą keldamas aukštyn sustoja,
Į dangų žiūri lenkdams skiauturę karbuotą,
Kad būtų jam lengviau pavojų atsaikuoti,
O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,
Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui
Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,
Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.
Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,
Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,
Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,
Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.
Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;
Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;
Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,
Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.
Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,
Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;
Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,
Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;
Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo
Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo
Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,
Tenai margų dryželių lapai sidabruoti
Ir dar raudonos šluotos tarp žaliųjų lapų...
O tie spalvų margumai taip gražiai sutapę,
Dar karštu saulės auksu, sidabru spindėjo,
Iš lengvo supdamiesi, pūstelėjus vėjui.
Ties tirštumu spalvuotų varpų ir galvučių
Kabojo kaip baldakimas migla mažučių
Drugių, keturlinkais, margais, plonais sparneliais,
Kaip vortinklis, ir giedruojančiais kaip stikleliai;
Juos ore kabančius vos vos gali matyti,
Ir nors jie purpsi, rodosi, lyg prismaigyti.
Mergytė kažką rankoj, rodėsi, lyg laikė,
Lyg strusio plunksnų pluoštą, lyg vėsintis taikės,
Tai vėl, lyg vaikė nuo baltų galvų vaikelių
Spalvuotą lietų mirgančių drugių sparnelių.
Kitoj gi rankoje turėjo lyg auksinį
Dar indą, ir atrodė, lyg vaikus maitino,
Nes kiekvienam vaikučiui jį prie lūpų dėjo,
Lyg Amaltejos ragą rankoje turėjo.
Taip nenutraukdama ji savąjį darbštumą,
Vis žvalgės į šlamėjusį agrastų krūmą,
Ir net nemanė, kad tas menams užpuolikas
Jau kitą slaptą vietą būtų atitikęs;
Atšliaužęs žalčiu stojas ir akim ją tiria,
Jai lenkias ir vos keturios jį lysvės skiria.
Ji krūptelėjus dairos jau į šoną kitą,
Ir taikstos skristi, lyg kieliukė pabaidyta,
Ir jau tarp lapų jos kojytė sumirgėjo...
Bet štai vaikai atėjusįjį pastebėję
Ir bėgančią merginą, ėmė baisiai klykti.
Išgirdus, jaučia, kad negal vaikų palikti,
Kad verkiančius apleisti būtų netaktinga;
Todel atgal jau grįžta, nors ir rūpestinga,
Kaip vėlė sugrąžinta žemėn užbūrimo.
Ji stveria patį rėksnį ir maldyti ima,
Ant žemės sėdasi, sodinas jį ant kelių,
Kitam gi glosto mažą, baimingą galvelę;
Ir pagaliau nurimsta tie visi mažiukai,
Prie kelių glaudžias, malonėjas kaip viščiukai
Po motinos sparnais. Ji tarė: »Kur gi rasti
Tokių rėksnių? žiūrėkit – pons gal išsigąsti.
Tas ponas tai ne baužius, velyk sveikint bėkit,
Tai svečias, geras ponas, koks gražus, žiūrėkit«.
Pati pažvelgė; Grafas jai nusišypsojo
Ir, rodės, už tiek daug pagyrimų dėkojo;
Pamačius tai nutilo ir akis nuleido,
O rožės raudonumas apdengė jos veidą.
Gražus iš tikro ponas: turi gražų gymį,
Pailgą, baltą veidą raudonums kiek žymi.
Ilgi plaukai jo šviesūs, akys spinduliuoja,
O plaukus daržo žolės dailiai vainikuoja,
Kurias bešliauždams Grafas smarkiai užkabino,
Ir jos vaizdingai galvą jo dabar dabino.
»Oi tu! pasakė, nežinau, kaip vadiniesi,
Gal deivė tu, gal nimfa, gal tik vaidiniesi!
Sakyk! ar žemėn šion sava valia atskridai,
Ar prievarta pakalnėn ašarų užklydai?
Oi! suprantu – greičiausia užmirštas meilužis,
Koks pons turtingas, ar globėjas koks įtužęs
Tave sode daboja, kaip užburtą, vieną!
O tu verta, kad karžygiai kovotų dieną
Ir naktį, kad romansų taptum herojinė!
Tad atidenk man savo paslapčių grandinę,
Atrasi išvaduotoją. Tik įsakyki,
Nes širdį ir pečius tau pavedu, valdyki!«
Atkišo ranką. –
O jinai paraudonavus
Jo klausė, baimė dingo, net jau palinksmėjo.
Kaip vaikas džiaugias iš paveikslo spalvuotumo,
Taip ji aukštuos jo žodžiuos rado malonumo:
Tie skambūs žodžiai tik kuteno josios ausį
Ir net ir prasmės nepažindama jų klausė.
Paklausė pagaliau: »Iš kur atvyko Ponas?
Ir ko čionai po lysves ieško Jo Malonė?«
Nustebęs Grafas mąsto, kas čia pasidarė,
Kiek tyli, o paskui nuleistu tonu tarė:
»Panele, dovanok! aš sukliudžiau žaidimą,
Bet tai įvyko tik per mano suskubimą:
Aš pusryčių ėjau, maniau, kad pavėluosiu,
O čia tas kelias visą platų daržą juosia,
Tad aš tiesiog ryžausi eiti, brangi Ponia«.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Zosė priima aukštą Grafo kalbą darže?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.