Ir net nemanė, kad tas menams užpuolikas
Jau kitą slaptą vietą būtų atitikęs;
Atšliaužęs žalčiu stojas ir akim ją tiria,
Jai lenkias ir vos keturios jį lysvės skiria.
Ji krūptelėjus dairos jau į šoną kitą,
Ir taikstos skristi, lyg kieliukė pabaidyta,
Ir jau tarp lapų jos kojytė sumirgėjo...
Bet štai vaikai atėjusįjį pastebėję
Ir bėgančią merginą, ėmė baisiai klykti.
Išgirdus, jaučia, kad negal vaikų palikti,
Kad verkiančius apleisti būtų netaktinga;
Todel atgal jau grįžta, nors ir rūpestinga,
Kaip vėlė sugrąžinta žemėn užbūrimo.
Ji stveria patį rėksnį ir maldyti ima,
Ant žemės sėdasi, sodinas jį ant kelių,
Kitam gi glosto mažą, baimingą galvelę;
Ir pagaliau nurimsta tie visi mažiukai,
Prie kelių glaudžias, malonėjas kaip viščiukai
Po motinos sparnais. Ji tarė: »Kur gi rasti
Tokių rėksnių? žiūrėkit – pons gal išsigąsti.
Tas ponas tai ne baužius, velyk sveikint bėkit,
Tai svečias, geras ponas, koks gražus, žiūrėkit«.
Pati pažvelgė; Grafas jai nusišypsojo
Ir, rodės, už tiek daug pagyrimų dėkojo;
Pamačius tai nutilo ir akis nuleido,
O rožės raudonumas apdengė jos veidą.
Gražus iš tikro ponas: turi gražų gymį,
Pailgą, baltą veidą raudonums kiek žymi.
Ilgi plaukai jo šviesūs, akys spinduliuoja,
O plaukus daržo žolės dailiai vainikuoja,
Kurias bešliauždams Grafas smarkiai užkabino,
Ir jos vaizdingai galvą jo dabar dabino.
»Oi tu! pasakė, nežinau, kaip vadiniesi,
Gal deivė tu, gal nimfa, gal tik vaidiniesi!
Sakyk! ar žemėn šion sava valia atskridai,
Ar prievarta pakalnėn ašarų užklydai?
Oi! suprantu – greičiausia užmirštas meilužis,
Koks pons turtingas, ar globėjas koks įtužęs
Tave sode daboja, kaip užburtą, vieną!
O tu verta, kad karžygiai kovotų dieną
Ir naktį, kad romansų taptum herojinė!
Tad atidenk man savo paslapčių grandinę,
Atrasi išvaduotoją. Tik įsakyki,
Nes širdį ir pečius tau pavedu, valdyki!«
Atkišo ranką. –
O jinai paraudonavus
Jo klausė, baimė dingo, net jau palinksmėjo.
Kaip vaikas džiaugias iš paveikslo spalvuotumo,
Taip ji aukštuos jo žodžiuos rado malonumo:
Tie skambūs žodžiai tik kuteno josios ausį
Ir net ir prasmės nepažindama jų klausė.
Paklausė pagaliau: »Iš kur atvyko Ponas?
Ir ko čionai po lysves ieško Jo Malonė?«
Nustebęs Grafas mąsto, kas čia pasidarė,
Kiek tyli, o paskui nuleistu tonu tarė:
»Panele, dovanok! aš sukliudžiau žaidimą,
Bet tai įvyko tik per mano suskubimą:
Aš pusryčių ėjau, maniau, kad pavėluosiu,
O čia tas kelias visą platų daržą juosia,
Tad aš tiesiog ryžausi eiti, brangi Ponia«.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.